63. Neil Gaiman „Žvaigždžių dulkės“

Neil Gaiman STARDUST
Puslapių skaičius: 184
Leidykla: Bonus Animus
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Knyga pilna stebuklų, gnomų, raganų, burtų bei nuotykių. T.y. tipiškų pasakų motyvų. Bet tai nereiškia, kad bus nuobodu, gal kiek nuspėjama, bet man vistiek patiko.. Labai prablaškanti nuo kasdienybės. Vos atsivertus, vaizduotėje iškilo Sienos kaimelio namų stogai ir smailios elfų ausys.

Kažkada per televizorių rodė filmą pagal šią knygą sukurtą. Tik aš jo nežiūrėjau, tik užmečiau akį ir perjungiau kanalą. O dabar visai norėčiau.

Daug kas verkia dėl, neva, tragiško knygos vertimo. Nėra jis jau toks blogas, man užkliuvo tik porą kartą su pinigais ir matavimo vienetais. Juokinga.

Tikėjausi, kad perskaitysiu mielą pasakaitę apie stebuklingą šalį. Tokią ir perskaičiau. Ir sėdžiu dabar laiminga nepaisant susierzinimo dėl šiandien nedirbančios bibliotekos.

P.S. Kaip galima nesusivilioti knyga su tokiu viršeliu?

KNYGOS NUGARĖLĖ: Šiuolaikinė britų rašytojo N. Gaiman pasaka suaugusiems. Tristanas Tornas pasiryžęs viskam, kad tik užkariautų kaimo gražuolės Viktorijos širdį. Net ir atnešti jai žvaigždę, nukritusią Pasakų šalyje, kuri plyti už sienos, skiriančios šalį nuo Anglijos. Tristanas leidžiasi į pavojingą kelionę, neįtardamas kaip ji pakeis jo likimą.

62. Haruki Murakami „Norvegų giria“

Haruki Murakami NORWEGIAN WOOD
Puslapių skaičius: 460
Leidykla: Baltos lankos
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Jau gan vėlu, bet noriu parašyti ką nors doro, kol nepamiršau.

Murakamį skaityti visada būna taip lengva. Todėl nė nepastebėjau, kaip ši plyta sutirpo per kelias dienas. Rodos, galėčiau skaityti ir skaityti, sustabdo tik pavargusios akys. Tai knyga, kurią pasiėmęs, gali pamiršti viską aplink ir visiškai pasinerti. Be to, skaitant šio autoriaus knygas visada pasidaro taip ramu..

Nėra čia nei stebuklų, nei fantastinių pasaulių, nei išgalvotų personažų (o gal?). Kasdieniška studento būtis. Buvo smalsu, kodėl gi šita knyga bibliotekoje padėta prie paaugliškos literatūros. Na gi, ogi dėl, kad čia tiesiog eilinė meilės istorija. Visai ji ne eilinė! Nė neprimena ( na gal šiek tiek). Ai, beje čia nemažai kūniškos meilės epizodų (xi, xi).

Man patinka ta melancholiška, gal net kiek nostalgiška atmosfera. Man patinka vienišiai jo knygų personažai klausantys klasikinės muzikos. Man patinka lengvai įsitraukti į knygą. Man patinka kartais nesuprasti veikėjų elgesio priežasčių, bet vistiek paslapčia jais žavėtis. Man patinka, kad perskaičiusi vos ne 500 puslapių noriu dar. Man patinka ši knyga.

P.S. Jaučiu, kad pradedu klimpti.

KNYGOS NUGARĖLĖ: „The Beatles“ dainos „Norwegian Wood“ („Norvegų giria“) garsai Toru Vatanabę užlieja prisiminimais apie jo pirmąją meilę Naoko, geriausio draugo Kidzukio merginą. Mintimis jis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, atsitiktinio sekso, aistros, troškimų ir praradimų, mirties šešėlių. Vatanabė tarsi iš naujo išgyvena tuos laikus, kai Naoko buvo svarbiausias žmogus jo gyvenime, į kurį veržte įsiveržė karštakraujė mergina Midori, privertusi jį rinktis tarp praeities ir ateities.  Norvegų girios istorija paprasta ir vientisa, tai išmoningas, švelniai pašaipus, kartu melancholiškas pasakojimas apie draugystę, meilę, gyvenimą ir mirtį.

Graužtukai!

Būna labai liūdna kai biliotekoje sudominusi knyga, parsinešus namo nuvilia. Visiems taip būna, tikiu. Įdėsiu kelias knygas, apgavusias mane pastaruoju metu.

1. Edmundas Malūkas - Kraujo skonis

Pati močiutė ją man į rankas įbruko. O aš ką - paėmiau. Šiaip ne taip persiyriau per beveik pusę knygos ir nusprendžiau mest. Kodėl?

- Nėra nei skyrių, nieko. Ištisas tekstas, nėra vietos, kur galėtum imti ir atsikvėpti.

- Man kiek kvailai atrodė, kad pagrindinis veikėjas, išmokęs anglų kalbą savarankiškai gulėdamas ligoninėje, atrodo kažkoks deimantas. Wow! Jis moka kalbą, atrodo, kad tokių daugiau nėra, žiū, jau jis ir didžiausiems mafijoms bosams dėl to pradeda patikt ir visi jį kone garbina, koks protinguolis.

- Manau perskaičius vieną Malūko knygą, daugiau nebereikia. Vėl ta mafija. Randu panašumų su "Šiukšlyno žmonėmis". Nelabai bestebina.

2. Serhij Žadan - Depeche Mode

Tikriausiai nė sakyt nereikia, kodėl knygą pasiėmiau. Dėl pavadinimo! Bet deja, apie grupę nieko neradau. Bet ir perskaičiau ne visą, tai gal vėliau ko nors buvo?
Apžavėta knygos  Čiapajevas ir Pustota ieškojau kažko panašaus, rusiško, šmaikštaus. Deja...

- Pilna keiksmažodžių. Sorry, aš dar ne tiek susigadinus, kad skaityčiau lyg niekur nieko knygą, kurioje kas antras žodis bjaurus.

- Yra sakinių besitęsiančių ne vieną puslapį. Nieko nesakau, pavyzdžiui Baricco knygos tai tinka, bet čia tiesiog pamesdavau mintį (jei tokia išvis buvo) negrįžtamai.

3. Elena de Strozzi - Vienos pokylis 

Fui. Seilėtas meilės romanėlis. Ir dar lietuviškas! Skaičiau neturėdama ką daugiau atsiversti..

- Išsiskyrus moteris su vaiku (žinoma, ji super geruolė) ir supergražuolis turtuolis mergišius. Tikriausiai jau labai susidomėjote..
-...

P.S. Šią man taip pat rekomendavo močiutė.. Kažkaip imu abejoti jos literatūriniu skoniu... :)

61. Sylvie Germain „Naktų knyga“

Sylvie Germain LE LIVRE DES NUITS
Puslapių skaičius: 240
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 3/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

***

,,Ir buvo pasmerktas blogiausiai nemigai - beprotiškam buvimui, persisunkusiam nebuvimu. Jis negalėjo nebūti čia, šitame "niekur", negalėjo nebudėti valanda po valandos šitame "niekada", šitame "neįmanoma". Negalėjo nematyti, nematyti to, ko matyti neleista, - negalėjo nematyti pačios nebūties to, kas matoma."

Jeigu kas manęs paklaustų, kas šioje knygoje man labiausiai įsiminė, tai atsakyčiau, kad rašymo stilius. Toks neeilinis, nepaprastas, kartais tikrais sudėtingas (tikriausiai supratot, perskaitę citatą). Bet kartu man jis buvo ir gražus. Istorija tiesiog liejasi.

Šią priskirčiau prie "šeimyninių sagų" serijos. Panašu į knygas Dvasių namai ir Ana, Hana ir Johana. Žmonių istorija, po to jų vaikų istorija, po to jų vaikų ir taip toliau. Tik šios dvi paminėtosios man atrodo realistiškesnės. "Naktų knyga" neretai primindavo pasaką, legendą. Joje gausu visokių lemtingų ženklų, sutapimų bei fantastinių elementų. Pavyzdžiui, tėvui, kurio vaikas žuvo, suskausdavo akį. Arba vis išnirdavo skaičius septyni.

Man patiko ši citata apie pagrindinį veikėją. Taikli.

Kitados jis buvo upeivis, kurį atstūmė upės, o dabar tebuvo kaimietis, kurį atstūmė žemė, mylimasis ir tėvas, kurį atstūmė meilė, gyvasis, kurį atstūmė gyvenimas, bet nepriėmė ir mirtis. Jis buvo iš niekur. 

Veiksmas rutuliojasi greit, žiū kątik gimė vaikas, o po keletos puslapių jis jau užaugęs, o gal net negyvas.  Daug veikėjų, daug vardų, tikrai nesunku susipainioti. Knyga mane patraukė, bet iki ketverto "nedatraukė".

P.S. Ši knyga turi antrą dalį, kuri vadinasi "Gintarinė naktis", kurią manau, kad skaitysiu.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Tai pirmasis šiuolaikinės prancūzų rašytojos Sylvie Germain romanas. Vos pasirodęs jis pelnė kritikos pagyrimus ir šešias premijas.

„Naktų knyga“ – tai Penielių šeimos saga, pasakojimas apie istorijos laužomus vyrų ir moterų likimus. Veikėjai, nuo pat gimimo paženklinti lemties ženklais, nestokoja išminties, bet nemoka tramdyti aistrų, nepripažįsta vidurio, jiems nėra tabu. Paslaptinga tikrovė čia kartais susipina su legendomis ir virsta kone stebukline pasaka.

Pagrindinis veikėjas Viktoras Flandrenas iškeliauja į pasaulį, lydimas paslaptingo senelės šešėlio. Jis įsikuria Dievo užmirštame užkampyje, kur dar bastosi vilkai. Tame pasienio kaime Viktoras Flandrenas keturis kartus veda, susilaukia daugybės palikuonių, gyvena, myli, kovoja ir miršta naktyje…

60. Jerome David Salinger ,,Apsakymai ir apysakos”

Puslapių skaičius: 354

Leidykla: Vyturys

Iš kur gavau? Iš močiutės lentynos

Skaityčiau antrąkart? Ne.

Vertinu: 1/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Šešta perskaityta knyga iš knygų iššūkio. Ir kur buvo mano galva, kai aš įtraukiau šitą knygą į sąrašą. Kaip jau supratot skaičiau per kančias. Ir tai net nebaigiau visiškai iki galo (va, kokia aš sąžininga!). Perskaičiau, atrodo, penkis apsakymus ir abi apysakas. Taigi, neskaityti liko keturi apsakymai. Bet kažin ar ką nors praradau. Nes ir tai ką perskaičiau buvo taip nuobodu... Kažkaip nesitiki, kad tas pats rašytojas parašė knygą Rugiuose prie bedugnės, kuri, beje, man visai patiko. 

Įsiminė tai man tik du apsakymai, tas apie bananžuves ir kitas apie vištienos sumuštinį. Bet ir tai, buvo jie kažkokie.. keistai neįprasti, bet negerąja prasme. Kažkaip perskaitydavau ir baigusi palikdavau keistoj nesusipratimo būsenoj. 

KNYGOS NUGARĖLĖ: Tai antroji šiuolaikinio amerikiečių rašytojo knyga lietuvių kalba, apimanti beveik visą jo kūrybą. 

59. Stephen King „Žalioji mylia“

Stephen King THE GREEN MILE
Puslapių skaičius: 330
Leidykla: Eridanas
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Buvau išsiilgus Kingo jau kurį laiką. Ypač po to, kai prieš porą savaičių pažiūrėjau filmą "The Shawshank Redemption", kuris buvo sukurtas pagal S. King knygą (kurios, deja, neskaičiau). Taigi taip "Žalioji mylia" man papuolė į rankas.

Net nenumaniau, kad kada nors skaitydama šio autoriaus knygas susigraudinsiu. Kad bijosiu, jausiu pyktį, pasišlykštėjimą, siaubą ar dar ką nors panašaus, tai taip, tikėjausi. Bet, kad bus taip liūdna, sunku ant širdies, kad skaitydama paskutinius puslapius jausiu gumulą gerklėje, nė nenutuokiau.

Esu skaičiusi keturias Kingo knygas, trys iš jų aprašytos tinklaraštyje. Jaučiasi, kad šioji skiriasi stipriai. Joje daugiau tų žmogiškų išgyvenimų, žmogiškosios dramos. Man ji atrodo jautresnė, verčianti susimąstyti, gal net kiek pamokanti. Galbūt to pamokymo ir kitose jo knygose būdavo, bet aš jo nepastebėdavau.

Yra fantastinių motyvų, niekas jų neišsižadėjo. Kaip visada daug gumos bei nervų tampymo, įtaigios atmosferos ir kone fiziškai jaučiamos įtampos. Autorius dažnai skyriaus pabaigoje užmesdavo kokią frazę (pvz.: Kaip vėliau paaiškėjo, buvo dar toli gražu iki mūsų vakaro pabaigos.) , dėl kurios tiesiog negalėdavau padėti knygos, privalėdavau sužinoti kas ten kaip. Tačiau tai dar nereiškia, kad viskas išsiriš sekančiame skyriuje.

Jau nusibosta kiekvienąkart kartoti kaip viskas puikiai aprašyta ir kokie tikroviški atrodo personažai. Pasiėmus bet kurią S. Kingo knygą tai galima rasti. Viskas taip įtaigu. Jau minėjau, kad susigraudinau pabaigoje, tačiau ir taip ne vienoje vietoje kvapą užgniauždavo. Manau, kad iš visų skaitytų šio autoriaus knygų, ši man - pati geriausia. Nekantrauju pažiūrėti filmą.

P.S. Nesuprantu, kam spausdinant knygą reikėjo į ją dėti tus King'o paaiškinimus dėl knygos leidimo dalimis. Jeigu jau mes, lietuviai ją leidžiame kartu, o ne atskirai, tai kam to reikia?

P.P.S. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų skaityti šią knygą dalimis, o ne gaunant iškart. Neištverčiau iš nekantrumo.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Kould Mauntino kalėjimo E korpusas. Paskutines savo gyvenimo dienas čia leidžia pasmerkti myriop kaliniai: išmušus lemtingai valandai, jiems tenka pereiti koridoriumi, kitaip vadinamu Žaliąja mylia, ir sėstis elektros kėdėn. Už dviejų mažamečiu mergaičių išprievartavimą ir nužudymą savo eilės čia laukia ir milžiniško kūno sudėjimo tamsiaodis Džonas Kofis. Bet… prižiūrėtoju vyresnysis Polas Edžkoumas suabejoja šio klaikaus nusikaltimo tyrimu. Pamažu išaiškėja stulbinanti tiesa, kurią taip intriguojančiai ir sensacingai sugeba perteikti tik Stephenas Kingas.

58. Brigitte Aubert „Keturi daktaro Marčo sūnūs“

Briggitte Aubert LES QUATRE FILS DU DOCTEUR MARCH
Puslapių skaičius: 184
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

***

Tarnaitė netikėtai besitvarkydama randa kraupų dienoraštį. Žudiko dienoraštį. Perskaičiusi jį supranta, kad žudikas yra vienas iš keturių vaikinų gyvenančių namuose, keturių daktaro Marčo sūnų. Ji bando išsiaiškinti kuris, bet jai nelabai sekasi. Galbūt dėl to, kad stikliuką mėgsta pakilnoti?

Šiaip nebūčiau perskaičiusi visos knygos, bet buvo be galo smalsu, kuris gi tas žudikas? Tai tebuvo vienintelis varkiklis stūmęs mane versti puslapius. Visa kita mane erzino. Pavyzdžiui, parašyta nuobodžiai. Ištrauka iš žudiko dienoraščio po to iš Dženės (tarnaitės). Bet tie įrašai beveik visi identiški. Žudikas parašo: "Cho,cho,cho koks aš supergražuolisprotinguolis nužudysiu tave karve. Jėjėjė." O ta rašo: Omg, omg, koka pamišėlių šeima, turiu nešti kudašių iš čia, bet omg omg, aš tiek prisidirbus. Kažkas alsuoja už durų! Einu išgerti." Tai vat vis ir skaitai tą patį per tą patį. Žodžiu, daug pilstymo iš tuščio į kiaurą.

Viso romano metu neatsitinka nieko labai įdomaus, tik kelios žmogžudystės įvykdyto to paslaptingojo žudiko. Kiti veikėjai nė kiek neišvystyti, tiesiog atrodo, kad knygoje tebūtų du: Dženė ir žudikas, o kiti lyg kažkokie miražai. 

Pabaiga tai buvo tikrai netikėta, todėl pakėliau balą iki dviejų.Tiesa, ten buvo tokia nesąmoninga vieta, bet negaliu išduoti, jeigu pasitaikytų tokių drąsuolių pasiryžusių skaityti šitą trileriuką. 

P.S. Tiesa, padėtį dar gelbėjo kartais šmaikščios tarnaitės dienoraščio ištraukos. 

KNYGOS NUGARĖLĖ: Jis ir ji rašo dienoraščius. Jis – žudikas ir vienas iš keturių daktaro Marčo sūnų. Ji – Dženė, jaunoji tarnaitė, besislapstanti nuo policijos.

Nereikėjo jai knaisiotis po ponios garderobą... Nebūtų radusi dienoraščio, nebūtų perskaičiusi žudiko išpažinties, nebūtų sužinojusi, jog vienas iš daktaro Marčo sūnų – žudikas...

Bet – kuris? Juk visų keturių tokie angeliški veidai. Bet trauktis per vėlu. Blaškydamasi tarp savo liguistos baimės patekti į policininkų rankas ir baimės tapti būsima auka, Dženė nusprendžia pati demaskuoti nusikaltėlį. Nepasitikėdama savo alkoholio aptemdyta atmintimi, ji užrašinėja tyrimo eigą. Ir tada, slapta skaitant vienas kito dienoraščius, prasideda žiaurus ir liguistas žaidimas “slėpynėmis”.

57. Sylvia Plath „Stiklo gaubtas“

Sylvia Plath THE BELL JAR
Puslapių skaičius: 249
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

***

Žvilgsnis į pasaulį užsidėjus juodus depresijos akinius. Į pasaulį, kuris atrodo žiaurus, beprasmis ir nykus.

Skaityti nebuvo malonu. Na, nebent vienintelis malonus dalykas būdavo tuomet, kuomet mintys atrodydavo labai artimos.

Turint galvoje, kad knygos autorė nusižudė, skaityti kažkaip darosi nejauku. Lyg koks priešmirtinis laiškas. Ne, ne, parašyta tai ne laiško forma, bet galima nujausti, kad asmeninės patirties čia turėtų būti nemažai. Parašyta nelabai sudėtingai, tiesa, kartais pasimesdavau nuo netikėtų peršokimo prie kitos situacijos nė skyriui nepasibaigus, bet perskaičiau gana greit - per porą dienų.

Knygos pagrindinė veikėja Estera nesidžiaugia savo gyvenimu. Ne dėl to, kad būtų visiška nevykėlė. Sekasi jai tikrai neblogai. Tačiau atrodo, kad ji ir trokšta visai kitokių dalykų negu aplinkiniai, jos svajonės kitokios, vertybės, ji jaučiasi nepritapelė, kitokia.

Dabar aš kažkaip bijausi šios knygos. Net nesugalvoju kaip įvertinti. Nes po jos palieka negeri jausmai. Dvilypumas, kaži koks bejėgiškumas, liūdesys.. Įsigilinęs į herojės mintis, nejučia imi joms kaip ir pritarinėti. . Depresija yra baisi liga. Todėl ir nerekomenduočiau knygos skaityti kitiems. Na, nebent esat visiški optimistai ir gyvenimą įsimylėję fainuliai. O aš turiu visokių dvejonių, kurias tik sustiprino šis kūrinys.

P.S. Bent jau džiaugiuos šiek tiek susipažinus su S. Plath kūryba, nes labai to panorau po vieno Aš skaitau konkurso. :)

Knygos nugarėlė: Šiame autobiografiniame romane Sylvia Plath sąžiningai ir įtaigiai aprašo jaunos, ambicingos ir talentingos merginos istoriją: pasakoja apie jos neviltis, bejėgiškumą ir depresiją, apėmusią tada, kai jai iškyla aibė pasirinkimo galimybių. Autorės gebėjimas įsiskverbti į giliausius žmogaus psichikos klodus pelnė šiam romanui pasaulinę šlovę. 

56. Marianne Fredriksson „Ana, Hana ir Johana“

Marianne Fredriksson ANNA, HANNA OCH JOHANNA
Puslapių skaičius: 319
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Kai skaičiau Allende's "Dvasių namus" vargau. Knyga gera, bet skaitėsi tai sunkiai. O su šia taip lengva, taip gera, taip įdomu. O kas gera, greit pasibaigia. 

Trys stiprios trijų kartų moterys. Jų rūpesčiai, paslaptys, viltys ir troškimai. Tarpusavio santykiai šeimose labai primena lietuviškus. Santūrumas ir nepasakyti žodžiai. Taigi, kaip jau supratot, jei knyga skandinaviška, jausmais ten nebus švaistomasi kairėn dešinėn. Tačiau tai nereiškia, kad ji bus nuobodi, anaiptol, ši knyga labai jausminga ir jautri. Istorija pasakojama nuoširdžiai. Ir dėl to ne kartą mane sugraudino, net pabaigai neatėjus. 

Puslapiai dvelkia melancholiškumu ir nostalgija. Ir jau ko gero dėl mano depresuotos prigimties, tokios knygos mane traukia ir trauks. Praeities atgarsiai dabartyje. Dukrų, močiučių ir senelių ne tik išoriniai, bet ir vidiniai panašumai. Pasiknaisiojimas po praeitį. Asmenybės. Ir istorijos einančios iš lūpų į lūpas. 

Kas mėgstat šeimynines sagas ar skandinavų literatūrą, griebkit ir šią. O aš dedu ją prie mylimiausių. 

Knygos nugarėlė: Ana, Hana ir Johana – trys tos pačios šeimos skirtingų kartų moterys. Šiame šiltame ir daug minčių keliančiame romane Marianne Fredriksson piešia jų portretus švedų visuomenės fone, parodydama gyvenimo sąlygų raidą nuo skurdo iki gerovės. Tai knyga apie meilę, kelianti klausimą: ar galės moterys kada nors tapti laisvos? Ar egzistuoja asmeninė nepriklausomybė?

55. Karin Alvtegen „Šešėlis“

Karin Alvtegen SKUGGA
Puslapių skaičius: 314
Leidykla: Baltos lankos
Iš kur gavau? Pirkau (17 Lt)

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Džiaugiuos, kad nusipirkau. Smagu turėt fainas knygas namie, po ranka. Ne vienam blog'e mačiau aprašytas Alvtegen knygas ir susigundžiau. Ir man labai patiko. Viena tų knygų, kurias skaitant nejauti tirpstačių puslapių ir nesikankini prie jų. O pabaigus noris dar.

Man labai patiko kiek pavadinimas turi reikšmių šioje knygoje. Persekiojantys praeities šešėliai, gyvenimas kito žmogaus šešėlyje ir pan. Autorė puikiai moka įtraukti. Dozuoja informaciją, duoda truputį šio, truputį to. Ką žmogus gali padaryti pajutęs pavojų? Ką pirmiausia stos ginti? Kaip susidelios prioritetus? Velniškai įdomu! Labai daug dėmesio veikėjų "galvos reikalams". Ką mąsto, ką jaučia, daro, kodėl daro. Ir viskas atrodo taip realu!

Istorija mane tai sukrėtė. Atrodo, žmogus žinomas, gerbiamas, be demelės, bet pasirodo, kad ne toks jis ir gerutis. Apskritai, vienintelis nuslydimas nuo kelio sukėlė tokias pasekmes. Anotacijoj pavartotas žodis "tamsios paslaptys" laai taiklus. Paslapčių čia apstu ir kad jos tamsios, tai aš garantuoju. Žaviuosi, kaip autorė viską puikiai sudėliojo. Bet knyga ne vien apie tai, joje yra daug daugiau siužetinių linijų. Ir visos jos mane vienodai traukė. Kartais skyrius būna plačiau pasakojantis apie vieną veikėją, kitas apie kitą. Bet visus skaičiau vienodai įsitraukusi. Dar vieną skyrių, na ir dar vieną, viskas, šis paskutinis!

Perskaičiusi šią knygą supratau, kad nereikia žmogaus vertinti iš karto. Nes nežinia kas iš tikrųjų dedasi jo viduje. O šiaip, ją skaitant pamiegoti neteks!

P.S. Noriu dar Alvtegen.. Gerai, kad žinau, kur bibliotekoj padėta! (xixi)

Anotacija: Gerdos Person kūną jos namuose aptiko vienišais žmonėmis besirūpinančios namų tarnybos darbuotojos. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė įprastai: tvarkingas butas, vyresnio amžiaus žmonių naudojami daiktai... Tačiau tai, kas buvo rasta šaldytuve, pribloškė: pačiame šaldymo kameros gale – Nobelio premijos laureato Akselio Ragnefeldo knygos, sudėtos į plastikinį maišelį. Kiekvienoje knygoje ranka įrašyta dedikacija mirusiai moteriai, dauguma puslapių perbraukti storu raudonu rašikliu... Kas siejo Gerdą Person ir garsų rašytoją? Kodėl jis beveik niekada neduodavo interviu ir niekas negalėjo prisiminti nė vienos jo asmeninio gyvenimo smulkmenos? Tai klausimai, kuriais prasideda paini ir intriguojanti istorija. Raktas į tamsiausias Ragnefeldų šeimos paslaptis.

54. Mark Twain „Tomo Sojerio nuotykiai“

Mark Twain THE ADVENTURES OF TOM SAWYER
Puslapių skaičius: 320
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 3/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Faina visai tokia knygutė. Su puslapiais dvelkiančiais vaikyste, žaidimais, nuotykiais, įsivaizduojamais baubais ir šmėklomis. Priverčianti pasinerti į savos vaikystės prisiminimus. Manoji vaikystė dar visai neseniai baigėsi. Be vistiek su lėlėm nebežaidžiu jau, o ir nulaužta medžio šaka vaizduotės taip nebekaitina.

Ši knyga nostalgiška, vaikiškai šviesi, skaityti ją lengva ir malonu. Tomo Sojerio nuotykiai ir visokiausi sumanymai įdomūs ir išradingi, todėl skaityti nebus nuobodu. O kai po to velnių gauna! Visai kaip tikrovėj. Nemanau, kad ji skirta vien vaikams, skaityti ją gali visi. Nes nors ir knyga apie vaikystę, parašyta ji visai ne vaikiškai.

Anotacija: Tai garsaus amerikiečių rašytojo Mark Twain (Marko Tveno, 1835–1910) apysaka apie viso pasaulio vaikų pamėgtą dvylikametį padaužą Tomą Sojerį, jo geriausią draugą Heklberį Finą, apie jųdviejų linksmas išdaigas ir nepaprastus nuotykius.

Knyga kupina juoko, šilumos, džiaugsmingos energijos ir tik Markui Tvenui būdingos šviesios išminties.

53. Ignas Šeinius „Kuprelis“

Ignas Šeinius KUPRELIS
Puslapių skaičius: 122
Leidykla: Žaltvykslė
Iš kur gavau? Iš mokyklos bibliotekos

Vertinu: 3 su -/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Nežinau, kodėl tos mokyklinės literatūros taip nesinori skaityt.. Nors puslapių ne tiek ir daug, skaičiau gan ilgai.

Istorija apie meilę. Nelaimingą meilę. Vos ne tragišką. Bandau suprasti, koks jos moralas. Jeigu esi negražus, būsi vienas? Niekas tavęs nemylės? O jei ir mylės, tai vistiek paliks? Nesuprantu, kodėl Gundė taip pasielgė.. Žadėjo, žadėjo, o tada šast ir dingo. Neatlaikė tėvų spaudimo? Išsigando? Dingo meilė? Žodžiu, skaičiau ir Kuprelio buvo gaila, o ant Gundės buvo pikta. Ir ne tik ant jos, apskritai ant visų, kuriem Olesio kupra buvo kažkokia baisybė.

Taigi, atmetus tą nenusisekusią meilės istoriją, pasirodo, kad Kuprelio būta visai ne kvailo. Jo mintys būdavo visai protingos bei įdomios, gan modernios, kaip tokį metą. Pati jo asmenybė gana spalvinga, todėl dar ir dėl tokio jo likimo buvo labai gaila.

Šiame "Mokinio skaitinių" leidinyje spausdinamas Igno Šeiniaus inpresionistinis romanas "Kuprelis", parašytas XX a. pradžioje.