36. Peter Henisch „Nėščioji Madona“

Peter Henisch DIE SCHWANGERE MADONNA, 2005
iš vokiečių k. vertė Angelė Barkauskienė
253 psl.
Vilnius: Gimtasis žodis, 2007.
iš močiutės lentynos.

Vertinu: 3/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Visai netikėtai į rankas pakliuvus knyga, gan intriguojančiu pavadinimu. Ir istorija visai įdomi. Ir susiskaitė per savaitgalį. Skaičiau, net vaflius kepdama. Knyga per daug neįpareigojanti mąstyti, nes nėra sudėtinga. Tik daug neišverstų itališkų žodžių man kliūdavo, nes nesuprasdavau (apart visokių "bon giorno") kas sakoma.
Pusamžiui, šiek tiek nusivylusiam vyriškių bei vairuotojo pažymėjimo netikėtai topteli pavogti mašiną. Ir jis tai padaro, juolab, kad net raktas spynoje! Deja, bevažiuojant pasirodo, kad ant galinės dar is mergina miega. Ir taip jie važinėja po Italiją, valgo restoranuose, miega viešbučiuose, valgo, miega, pykstasi, valgo, taikosi, miega ir t.t..t Gražu Italija. Siauros gatvelės, makaronai, romantika. Na ir priedas prie to dviejų žmonių drama. Vienam jų tai kaip žaidimas, kitam jau kaip manija, didelis prisirišimas. Man patiko skaityti apie žmogų, kuris ėmė ir rodos, taip lengvai palikęs kasdienius rūpesčius pasinėrė į nuotykį. Tiesiog įsėdo į svetimą mašiną ir išvažiavo. Pasiėmi, kai pritrūksta, pinigų iš bankomato ir toliau gyveni. Vienintelis rūpestis - nesutarimai su ka tik pilnamete tapusia mergina, kuri dar ir nėščia, pasirodo.
Gal taip ir nebūna, gal kai kur ir nėra logikos, bet, ai, šiandien mano nuotaika tokia.

Anotacija: Džozefas Urbanas nori dingti. Jo žvilgsnis užkliūva už automobilio, kurio durelėse paliktas raktelis. Džozefui nė motais, kad jis neturi vairuotojo pažymėjimo, kad mašina ne jo. Ant užpakalinės sėdynės pastebi nėščią merginą. Tai Marija, religijos mokytojo, automobilio savininko, mylimoji. Iš Urbano siekio pasprukti ji tikisi šį tą išlošti. Jiedu atsiduria Italijoje. Džozefui vis labiau patinka kelionė ir jaunoji bendrakeleivė. Taip rašytojas pasakoja netikėto susitikimo istoriją.

35. Michael Cunningham „Dienų pavyzdžiai“

Mivhael Cunningham SPECIMEN DAYS
iš anglų k. vertė Aurelija Jucytė
Vilnius: Alma littera, 2007
384psl.
iš bibliotekos.

Vertinu: 1/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)


Pirma „nevykėlė“ knyga šiais metais. Nu nepatiko. Anotacijoje apibūdinama kaip „...giliai į atmintį įstringanti odė gyvenimui...“, bet man tai ji visai neįstrigo. 

Knyga sudaro trys dalys: Mechanizmo gelmėse, Vaikų kryžiaus žygis ir Beveik grožis. Dvi įveikiau visiškai, o trečią tik pusiau, nes galiausiai nutariau, kad neverta toliau kankintis. Tiesiog neįdomu, veikėjai kažkokie irgi neįdomūs, net nervinantys, jų poelgiai kvaili, nelogiški ir išvis. Nesakau, kad visada turi būti tik logiški dalykai, bet jie turi būti kažkaip patraukliai perteikti. O dabar perskaičiau ir nesupratau ką.

Šis autorius yra parašęs knygą „Tos valandos“, kurią aš norėjau perskaityti, bet dabar tai šiek tiek atgrasė.. Bet vėliau, gal kai kiek primiršiu šią ir pabandysiu.

Anotacija: Naujajame romane, parašytame po „Tų valandų“, Michaelas Cunninghamas vėl mums siūlo elegantišką pasakojimų triptiką apie personažų, gyvenančių skirtingais laikais, pasirodančių skirtingais pavidalais, trijulę: paauglį berniuką, vyrą ir moterį.

Pirmoji romano dalis, pavadinta „Mechanizmo gelmėse“ – niaurus pasakojimas, kurio veiksmas vyksta pačiame Pramoninės revoliucijos įkarštyje, kai žmonės susiduria su jiems iki tol nepažįstama naujojo, mechanizuoto amžiaus realybe. „Vaikų Kryžiaus Žygis“ perkelia į dvidešimt pirmojo amžiaus pradžią; parašytas juodojo trilerio dvasia, veda skaitytoją teroristų grupuotės, sprogdinančios bombas įvairiose, iš pažiūros – visai atsitiktinai pasirinktose miesto vietose, pėdsakais. Trečiojoje dalyje „Beveik grožis“ nusikeliame į ateitį, į Niujorką po šimto penkiasdešimties metų, ir išvystame miestą, kuriame knibždėte knibžda pabėgėlių iš kitos planetos – pirmosios, kurią aptiko žmonės.

Visus tris tarpusavyje susijusius, į visumą susiliejančius epizodus lydi pranašinga Walto Whitmano figūra – poeto, kuris žadėjo savo skaitytojams: „Nėra naudinga nei vieta, nei laikas... Aš su jumis ir aš žinau, kaip yra“.

„Dienų pavyzdžiai“ – žanro ribas peržengianti knyga, giliai į atmintį įstringanti odė gyvenimui didžiausiame Amerikos mieste, apmąstymai apie Amerikos likimą. Tai gražus ir kupinas išminties kūrinys, kurį parašė vienas originaliausių ir drąsiausių šių laikų rašytojų.

34. Erich Maria Remarque „Naktis Lisabonoje“

Erich Maria Remarque DIE NACHT VON LISSABON, 1967
Iš vokiečių k. vertė OSVALDAS ALEKSA
Leidykla: Spindulys, 1992
Knyga iš močiutės lentynos.

Vertinu: 3.5/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)


Jau trečia knyga iš knygų iššūkio. Jeigu taip ir toliau, sąrašą baigsiu nė metams neprabėgus (tfu, tfu, tfu). 


Bandžiau skaityt Remarką ir anksčiau. Tai buvo „Vakarų fronte nieko naujo“. Skaičiau ją per kompą, t.y. pdf formatu. Buvo nepatogu ir akių nenorėjau dar daugiau gadint, tad nebaigiau (nors buvo tikrai įdomu). Dabar vis žvalgausi tos knygelės bibliotekoje, o kaip nėra, taip nėra.

Bet, jau tikriausiai laikas prisiminti šią knygą. Nugeltę lapai, kai kur nublukusios raidės, senas kvapas. Štai tokią aš ją skaičiau, ištrauktą iš močiutės lentynų (beje, ten nemažai Remarko knygų pastebėjau). Kažkaip tik šiais metais pradėjau jose kapstytis, pasirodo, kad ten nemažai gėrio. Beveik pusė knygų iššūkio iš ten. Bet vėl aš kalbu ne tą ka reikia. (!)

Visai nebloga knyga. Skaičiau su malonumu, netrukdė nei smulkus šriftas, nei nušiurę lapai. Buvo maždaug taip: „Dar skyrių vieną perskaitysiu ir viskas!“ Bet po to žiūrėk dar vienas ir dar. Nors šiaip jie nėra trumpi. Knygoje vienas žmogus kitam pasakoja savo istoriją, sedėdamas smuklėjė, vieną naktį Lisabonoje. Karas, slapstymasis, baimė, emigracija, ilgesys, skausmas, nežinomybė, meilė, neapykanta, išdavystės. Dar ir daugiau temų galima prigalvoti šiai knygai. Bent jau aš skaitydama išgyvenau panašius į kai kuriuos išvardintus  jausmus. Ir nors ta meilės istorija ir pakankamai tragiška, ji kiek kitokia, nors iš tikrųjų tai kartais atrodo iki skausmo kasdieniška ir jai reikia ištverti daug likimo siųstų išbandymų.

Anotacija: Žymus vokiečių rašytojas E. M. Remarkas (1898-1970) romane pasakoja apie vokiečių antifašistų gyvenimą, atėjus į valdžią Hitleriui. Šie žmonės turėjo palikti savo šalį. Emigrantų prieglobsčiu tapo Portugalija, kurioje jie skurdo, neturėdami teisės dirbti. Šiurpių istorinių įvykių fone rašytojas parodo pasiaukojamą dviejų žmonių meilę.

33. Edmundas Malūkas „Šiukšlyno žmonės“

Edmundas Malūkas „Šiukšlyno žmonės“ (1995)

Leidykla „Magilė“, 2008

Puslapių skaičius: 376

Knyga iš bibliotekos.

Vertinu: 3/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

„Šiukšlyno žmones“ parašė Edmundas Malūkas, rašytojas, kuris nuo 1992 metų beveik kasmet išleidžia po romaną, tampantį bestseleriu. Jo knygos yra labai mėgstamos žmonių, tikriausiai todėl, kad rašytojas nevengia skaudžių temų, nevengia parodyti nemalonios realybės ir nebijo apie tai rašyti. Jo knygų veikėjai ambicingi, tačiau dažniausiai vieniši ir užsidarę, drąsiai priimantys jiems likimo metamus iššūkius, dėja ne visada juos atlaikantys.

Knygos „Šiukšlyno žmonės“ centre dviejų našlaičių, Mato ir Gustės, žiaurus gyvenimas. Jie našlaičiai, neturintys jokių artimųjų, tik vienas kitą. Nors ir svetimi, laiko vienas kitą broliu ir seserimi. Vieną dieną jie pabėga iš vaikų namų ir atsiduria Kariotiškių sąvartyne, vietoje, kurioje gyvena visai kitokie žmonės, vietą, kurioje galioja kitokios taisyklės ir vyksta nuolatinė kova už būvį.

Tai pirma mano skaityta knyga iš šio autoriaus kūrinių. Šiaip mane nelabai vilioja lietuvių autoriai, tačiau šią knygą kažkodėl pasiėmiau net nedvejodama. Skaičiau ją antrą kartą, kadangi ruošiuosi kalbėjimui mokykloje, kur pristatysiu būtent šią knygą. Pirmąjį kartą skaičiau vasarą, vis stovi akyse vaizdas, kaip saulėtą dieną sėdžiu lazdyno pavėsyje su šia knyga rankose.

Keistoka skaityti apie vietas, kurios yra visai šalia, matyti lietuviškus vardus, lietuviško kaimo gyvenimą. Taip, knyga visapusiškai lietuviška. Joje pilna skausmo, blogio, vienatvės, dalykų apie kuriuos lietuviams labiausiai ir patinka skaityti ir kaip matot rašyti. Apnuoginamos socialinės ir ne tik Lietuvos problemos. Skaitydama nejaučiau malonumo, juk šioje šalyje ir aš gyvenu. Šiukšlyno žmonių gyvenimas detaliai pavaizduotas, kiekviena kova dėl cento, o kartais tą paskutinį centą atimti nori storulis šiukšlyno prižiūrėtojas. Visur kiekvienas trokšta naudos sau.

Žodžiai čia per daug nevyniojami į vatą, viskas akivaizdžiai pasakoma. „Žmogui reikia žmogaus“. Teisinga citata? Galbūt ir nereikia apkrauti jos nereikalingais žodžiais. Perskaitai ir viskas aišku. 

Man atrodo, kad Malūkas drąsus rašytojas, nes juk jis nebijo rašyti apie nusikalstamą pasaulį, apie prostituciją, nešvarius pinigus ir panašius dalykus. Kartais kildavo klausimas iš kur jis, tarkim, taip gerai žino, kaip atrakinti spyną neturint rakto? Pernelyg aršiai aš šios knygos nerekomenduoju, tačiau manau, kad perskaityti ją būtų ne prošal. Nors kita vertus, kam skaityti tai, ką atidžiau apsižvalgęs ir taip gali pamatyti aplink? 

32. Haruki Murakami „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“

Hard-Boiled Wonderland and the End of the World
iš anglų k. vertė Jūratė Nauronaitė
Puslapių skaičius: 438
leidykla: Baltos lankos.

Vertinu: 3/4 (1 - nieko gero, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - pakankamai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, rekomenduoju!)


Jaučiu, kad man rimtai ima patikt šitas autorius. Tikriausiai dabar madinga mėgt Murakami, bet negaliu nieko padaryt. Galbūt šita knyga nėra ta dėl kurios alpčiau, bet suskaičiau ją palygint greit, o puslapių ji nemažai turi.

Pirmoji Murakami knyga, kurią pasisekė perskaityti buvo Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės, tad nenuostabu, kad tikėjausi panašaus gero jausmo skaitant ir šią knygą. Bet kažkokia ji netokia buvo. Ta prasme, taip, joje vėl pilna keistų, neįprastų, nesuvokiamų dalykų, (net pavadinime yra žodis "stebuklų") Taip pat yra net detektyvo elementų. Bet ji man vistiek buvo kažkokia perdaug arti realybės. Šitas sakinys tikriausiai pasirodys nesąmoningas tiems, kurie skaitė šią knygą, nes knygos istorija anaiptol ne kasdieniška. Bet skaitau ir nesijaučiu kažkaip, nežinau, nepaprastai. Bet ši knyga tikrai nėra prasta. Daug dalykų man joje labai patiko bei stebino.

Ji sugebėjo įtraukti. Galėjau skaityti, net kai už sienos plyšavo televizorius ar trukdė kitoks triukšmas. Nereikėjo labai didelio susikaupimo, kad nepamestum knygos veiksmo, o tai yra gerai.

Knygoje lygiagrečiai buvo pasakojamos dvi istorijos - viena šiuolaikiniame Tokijuje, kita mieste, kuris vadinasi Pasaulio galas. Už akių vis užkliūdavo smulkmenos bendros abiems pasauliams, kurių kuo toliau, pastebėti imi dar daugiau. Ir neabejotinai kirbėjo nuojauta, kad jie kažkaip turi susieiti į kažką bendro.
Būtent šie skyriai apie tą paslaptingą, bet paprastą ir ramų Pasaulio galą man labiausiai patiko.


Knygos nugarėlė: Romanas „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas" skaitytoją panardina į dviejų izoliuotų ir keistų pasaulių gyvenimą. Viename jų - šiuolaikinis Tokijas: herojai klausosi Bobo Dilano, mėgaujasi italų virtuve ir rūpinasi gyvybiškai svarbių duomenų saugumu kompiuterizuotoje bei informacijos revoliuciją išgyvenančioje visuomenėje. Antrasis pasaulis - mažas, keistai nykus, uždaras Miestas; po jo laukus klajoja vienaragiai, o savastį praradę jo piliečiai gyvena skyrium nuo savo šešėlių.
Meistriškai kuriama savita kiekvieno pasaulio atmosfera ir susipinantys herojų likimai skaitytoją įtraukia į linksmą, o kartu ir labai rimtą proto prigimties ir galimybių apmąstymą.
Viso to, kas yra šitame pasaulyje, tame kitame nėra. Ten nėra nei laiko, nei gyvenimo, nei mirties. Jokių apibrėžtų vertybių tiesiogine prasme. Jokios savasties.

31. Herbjørg Wassmo „Namas su akla stiklo veranda“

Trilogijos "Tora" 1-oji knyga.
208 puslapiai.
Vilnius: Alma Littera, 2009.
iš norvegų kalbos vertė Asta Grabauskienė.
knyga iš bibliotekos.

Vertinu: 2/4 (1 - nieko gero, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - pakankamai gera, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, rekomenduoju!)

Jau kurį laiką norėjau paskaityti Wassmo knygų. Ir štai užvakar bibliotekoje užmačiau šią knygą. Šiaip nelabai mane traukia tos trilogijos (nes reikia ieškot kitos dalies, laukt.. ir t.t.), bet kažkodėl susigundžiau ir šią paėmiau.

Kažkaip nemaniau, kad ši knyga bus tokia sunki. Daugeliu prasmių. T.y. ji pina negatyvių jausmų, man ją skaitant dažnai būdavo tikrai nemalonu. Nes Toros gyvenimas toks varganas ir žiaurus ir ji pati tokia vargana, nuskriausta ir silpna. Taip pat rašymo stilius, nors išskirtinis, kažkoks painus, sunku skaityti buvo, jeigu knyga būtų buvus storesnė, tikriausiai nė nebučiau užbaigusi. Kartais skaitydavau ir pajusdavau, kad jau mąstau apie pievas, nors rašo apie bulvių kasimą.

Prisipažinsiu, kad ir pati Tora man kažkiek erzindavo kartais. Na, taip man jos dažniausiai būdavo labai gaila, bet man nepatiko kokia ji užguita, kad susitaiko su tuo. Na, bet realiame gyvenime su daug kuo tenka susitaikyti, juk ir šuo kariamas pripranta, kaip sakoma.

Tikriausiai kitos dalies specialiai neieškosiu, nebent pati į rankas papultų. Tada, taip, perskaitysiu, nes visgi šiek tiek įdomu, kas gi bus toliau. Nes šioje dalyje kaip ir nieko labai didelio neįvyko. Veikiau kaip įžanga į kitas knygas, kurios tikiuosi yra geresnės.

Knygos nugarėlė: Namas su akla stiklo veranda – pirmasis trilogijos „Tora“ romanas. Tai jaudinantis pasakojimas apie vienišą mergaitę, „vokiečio pavainikę“ (jos tėvas – vokiečių kareivis, dingęs per karą), augančią mažytėje bendruomenėje Norvegijos šiaurėje. Ji gyvena su patėviu ir mažakalbe, uždara mama, per rūpesčius nerandančia laiko meilei. Vieninteliai jos gyvenimo šviesuliai – teta Rakelė ir dėdė Simonas.
Romanų trilogija, parašyta poetine humoro bei jaudinančios rimties nestokojančia kalba, vaizduoja gražų bei spalvingą Toros paveikslą. 1987 m. Herbjørg Wassmo paskutinė trilogijos dalis Beodis dangus buvo apdovanota Šiaurės šalių tarybos premija. Visos knygos išverstos į anglų, vokiečių, prancūzų ir italų kalbas.

30. Charlotte Brontë „Džeinė Eir"

Puslapių skaičius: 528
iš anglų kalbos vertė Marija Kazlauskaitė ir Juozas Subatavičius
4-asis leidimas. Vilnius: Alma littera, 2011
knyga nuosava.

Vertinu: 4/4 (1 - nieko gero, nerekomenduoju, 2 - vidutiniškas skaitinys, 3 - pakankamai gera, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, rekomenduoju!)

Mano komentaras: Štai, pagaliau perskaičiau savo išsvajotąją knygą! Gavau ją prieš porą savaičių gimtadienio proga. Vos nemiriau iš laimės. Taip norėjau ją perskaityti, o bibliotekoje vis nebūdavo. Tad, ačiū mano močiutei!

Stengiausi skaityti kuo lėčiau, kad tik kuo daugiau turėčiau skaitymo malonumo. Buvo gaila žiūrėti į greitai tirpstančius knygos puslapius. Aš nesuprantu, kuogi mane taip pakerėjo ši istorija. Kai pamačiau filmą, negalėjau kurį laiką atsigauti. Ir po knygos taip pat jaučiuosi. Dabar jau matau, kad filme daug vietų buvo praleista, pakeista pabaiga, tačiau jis man vistiek vis dar labai patinka, o knyga jau taps viena geriausių kadanors mano skaitytų.

Ročesterio ir Džeinės personažai labai patiko. Kodėl? Nes jie nebuvo tobuli, idealizuojami ir t.t. Ir tai juos daro patrauklesnius, kaip knygos veikėjus. Kalbu ne vien apie išvaizdą. Tiek vienas, tiek kitas turėjo trūkumų.
Nors perspausta jų kalba kartais ir atrodydavo keistai, būtent jų dialogus man skaityti labiausiai patikdavo.

Natūralu, kad knygoje viskas daug plačiau išdėstyta  negu filme. Kartais būdavo šiek tiek nuobodu skaityti Džeinės vidinius monologus, nes atrodydavo, kad ji kalba tą patį per tą patį, o jie užsitęsdavo kartais, net kelis puslapius.

Ir kodėlgi anotacija skelbia, kad tai istorija ne su laiminga pabaiga? Juk pabaiga laiminga! Ir net labai. Juk jie gyvena kartu, myli vienas kitą ir jokios fizinės negalios ar nepritekliai neužtemdė jų džiaugsmo.
Be to, naujausias viršelis labai gražus, nesvarbu, kad paimtas iš filmo.

Ak, ir kodėlgi taip greitai perskaičiau.. :( Liūdžiu dabar. Einu filmo žiūrėt dar syk.

Knygos nugarėlė: „Džeinė Eir“ – autobiografiškiausia Šarlotės Brontės knyga. Tai ir viena gražiausių meilės istorijų anglų literatūroje. Tačiau jos negalima pavadinti banalia meilės istorija su laiminga pabaiga...
Visų niekinama ir žeminama našlaitė Džeinė auga giminaičių namuose o vėliau – prastos reputacijos našlaičių prieglaudoje. Paaugusi pradeda dirbti egocentriško misterio Ročesterio dukrelės aukle. Neišvaizdi, tačiau inteligentiška moteris sužavi Ročesterį. Įsiplieskia meilė. Bet ar Ročesterio pečius slegianti paslaptis nesunaikins jųdviejų jausmo?
Džeinės Eir istorija, parašyta 1847 m., įdomi ir šiandien: prieš keletą metų romanas buvo įtrauktas į populiariausių visų laikų Didžiosios Britanijos knygų dvidešimtuką. Romanas daug kartų ekranizuotas.


Čia mano įspūdžiai apie filmą.

29. Stéphane Audeguy „Debesų ganytojas“

Puslapių skaičius: 235
Iš prancūzų kalbos vertė Snieguolė Liberienė
Vilnius: Tyto Alba, 2008.
iš bibliotekos.

Vertinu: 2/4 (1 - nieko gero, nerekomenduoju, 2 - vidutiniškas skaitinys, 3 - visai gera, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju.)

 „Taigi su apmąstymais buvo baigta, nes tai irgi darbas, kuriam būtino ypatingos sąlygos: šiek tiek tylos, šiek tiek laiko, šiek tiek nuoseklumo ir šiek tiek talento."

Knyga apie debesis. Panašu į enciklopediją ir istorijos vadovėlį kartu. Tik žinoma ne tokiu sausu ir neįdomiu stiliumi. Metereologijos mokslo istorija papasakojama įterpiant dar ir siužetinę linija, t.y. per dviejų žmonių: seno dizainerio, renkančio visokiausius dokumentus susijusius su debesimis ir jaunos bibliotekininkės, kuriai patikėta juos tvarkyti, pokalbius.

Knygoje sužinome apie žmones, kuriems debesys buvo svarbiausia aistra, o žiobsojimas į juos tingiai plaukiojančius danguje - didžiausias malonumas. Vienas norėjo juos kuo griežčiau suklasifikuoti, kitas - tiesiog nutapyti. Gyveno jie, žinoma, ne mūsų dienomis, o seniai, kuomet prognozuoti oro dar niekas nemokėjo, o metereologija, kaip mokslas dar tik nedrąsiai dygo. Ir žinoma, šie žmonės vienaip ar kitaip prisidėjo prie to.
Apie knygą negaliu pasakyti nieko ypatingo. Nes ji tokia "perskaičiau ir pamiršau". Neatrodo, kad būtų palikusi begalinį įspūdį, nors kairtais būdavo visai įdomi. Kai skaitydavau, kartais panorėdavau išeiti į lauką ir pažiūrėti į tuos debesis, kuo jie tokie ypatingi. Bet dėja, dėl didžiulio šalčio nedrįsau to padaryti, o ir kažin ar tokiomis dienomis pamatyčiau nors vieną debesiūkštį.
Ai, atsiminiau! Man dar nepatiko tos hm.. nešvankybės (?) Atrodo, norėta skaitytoją pabudinti kažkokiais atsitiktinio sekso ar masturbacijos epizodais. Rodos, "skaitykit šią knygą, joje aprašomi ne tik tyri balti debesėliai!" Nesakau, kad knygoje tai labai bloga tema, bet bent jau čia tai atrodė tik "tarp kitko".

Knygos nugarėlė: Stéphane Audeguy (g. 1964 m.) – prancūzų rašytojas, literatūrologas, literatūros ir kino istorijos dėstytojas. “Debesų ganytojas” – pirmasis jo romanas, apdovanotas André Gide premija.Paryžiuje gyvenantis Akira Kumo, tarptautinį pripažinimą pelnęs japonų mados dizaineris, nutraukia profesinę karjerą, norėdamas atsidėti savo aistrai – knygų apie debesis ir meteorologiją kolekcionavimui. Pakviestai tvarkyti kolekcininko lobių jaunai bibliotekininkei jis pasakoja keisčiausias istorijas apie žmones, debesims paskyrusiems savo gyvenimą. Apie kvakerį Luką Hovardą, davusį debesims vardus ir susirašinėjusį su pačiu Gėte; apie tapytoją Karmaiklą, tapiusį vien debesis; apie tyrinėtoją Ričardą Aberkrombį, genamą troškimo sužinoti, ar ir atokiausiuose pasaulio kampeliuose debesys atrodo taip pat. Du šimtai meteorologijos istorijos metų slenka pro bibliotekininkės Viržini Latur akis kaip debesys: pavojingi ir švelnūs, paslaptingi ir nešantys pražūtį. Ramų Viržini gyvenimą užpildo mokslininkų intrigos, kariai, poetai, menininkai ir keliautojai, mįslingas Aberkrombio protokolas, kurio niekas nėra matęs, tačiau kuriame suregistruoti viso pasaulio debesys, beprotystė, kurią jie atneša ir staigiai įsiplieskianti aistra. Kol pasirodo, kad šaltas ir bejausmis Akiros Kumo pasaulis taip pat kupinas paslapčių, kurias jis slėpė net nuo savęs paties…