2012 m. rugpjūčio 31 d., penktadienis

Praėjo metai...

Net keista dabar tai rašyti, nes dar negaliu patikėti, kad praėjo metai. Atrodo, kad visai neseniai susikūriau šį tinklaraštį, o šiandien jau rašau šį gimtadieninį įrašą. :) Nors metai praėjo greitai, blogas daug kartų keitė rūbą, įrašų sudėtį, puslapio struktūrą. Kol kas šis dizaino variantas man priimtiniausias, bet nežinia kas man vėl užplauks, gal netikėtai atnaujinsiu jį kardinaliai.
Man būdavo labai įdomu skaityti statistikas kituose tinklaraščiuose ir jau seniai nekantravau pati tokią padaryti. Laikas bėga greit, ne man vienai tai aišku, tad įdomumo dėlei pereisiu prie skaičių.
P.S. Pernykštį rugpjūtį pridėjau prie šių metų.

Pažiūrėjus į diagramą akivaizdu, kad geriausiai sekėsi skaityti gegužę, prieš mokslo metų pabaigą. Perskaityta net 11 knygų!  Na, o gruodį tikriausiai buvau užsiėmusi dovanų ruošimu Kalėdoms, nes perskaičiau viso labo 3 knygeles.
Iš visi šiais metais perskaičiau 83 knygas. Tai yra 23 896 puslapiai. Jei juos padalytume po lygiai kiekvienai dienai, tai kasdien turėčiau perskaityti po 65,5 puslapio (daaaug).

2012 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

83. Maggie O'Farrell „Kas nutiko Esmei Lenoks?“

Maggie O'Farrell THE VANISHING ACT OF ESME LENNOX
Puslapių skaičius: 239
Leidykla: Svajonių knygos
Iš kur gavau? Pasiskolinau iš močiutės

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju!)

Kažkaip buvau pasižadėjusi iš močiutės knygų nebeimt, bet šįkart kažkaip neatsilaikiau, nors ta „Svajonių leidykla“ ir įtartinai atrodė. Nors anotacijoje neužsimenama, bijojau, kad knygoje nebūtų tik vienas po kito einančių aistringos meilės nuotykių ant grindų, stalo ar lubų, seka.

Yra truputis paslapties (pabrėžiu -truputis). Apie ką sukasi visas knygos veiksmas galima jau ir iš paties pavadinimo susiprasti. Kas gi nutikai tai Esmei Lenoks? Tikėjausi kažko labiau pribloškiamo, na bet.. Taigi, kartą vienai merginai Airisei paskambina iš psichiatrijos ligoninės ir praneša, kad ji yra atsakinga už kažkokią senyvą moterį, apie kurią nieko nežino ir neva ji yra jos močiutės sesuo. Taigi, senolė ir yra ta jau minėtoji Esmė, kuri šešiasdešimt metų praleido beprotnamyje. Na, man atrodo, bet tik man taip atrodo, žinoma, kad praleidus didžiąją savo gyvenimo dalį tokioje vietoje, protas turėtų bent kiek pavažiuoti, tačiau nee, Esmė kaip reta, šviesaus ir aiškaus proto. Ta va, toji Airisė ją apsiima globoti, kadangi nakvynės namai, į kuriuos turėjo nuvežti Esmę, jau pasirodė kaip „kreko landynė“ ir gailestis paėmė viršų.

Na, o apibendrinus, tai suskaičiau visai normaliai. Nebuvo per daug įdomu, bet ir nebuvo per daug nuobodu. Vietomis romanas gal kiek skystokas, kiek klišinis, kiek banalokas, bet skaityti galima.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Edinburgas, dvidešimto amžiaus ketvirtas dešimtmetis. Jauniausioji Lenoks dukra Esmė kelia šeimai daug rūpesčių. Ji tiesmuka, pernelyg energinga ir nepriklausoma, nepaiso etiketo taisyklių ir nederamai elgiasi aukštojoje visuomenėje.
Po daugelio metų jauna moteris Airisė Lokhart gauna laišką iš uždaromos psichiatrijos klinikos. Laiške pranešama apie jos močiutės seserį, gyvenančią ten jau šešiasdešimt metų.
Iki tol Airisei neteko girdėti, kad kas nors iš šeimos minėtų Esmės Lenoks vardą. Vienintelis žmogus, kuris dar galėtų papasakoti apie ją, - Airisės močiutė. Deja, ji sunkiai serga ir, regis, nebeatsakys į ramybės neduodančius klausimus.
Kas turėjo nutikti, kad šešiolikmetė mergina visam laikui būtų izoliuota nuo visuomenės ir pamiršta artimųjų? Kodėl Esmės Lenoks vardas buvo ištrintas iš šeimos istorijos, lyg jos apskritai nebūtų buvę?
„Kas nutiko Esmei Lenoks?" - pribloškianti istorija apie pavogtą ir susigrąžintą gyvenimą.

2012 m. rugpjūčio 28 d., antradienis

82. Mary Ann Shaffer & Annie Barrows „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“

Mary Ann Shaffer & Annie Barrows THE GUERNSEY LITERARY AND POTATO PEEL PIE SOCIETY
Puslapių skaičius: 336
Leidykla: Versus Aureus
Iš kur gavau? Pirkau (5lt)

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju!)

Kaip džiaugiuosi, kad tą kart, per knygų išpardavimą Maximoje, neatsilaikiau ir nusipirkau šią knygą! Čia kažkas tokio, ko jau seniai norėjosi. Net gaila, kad perskaičiau jau, norisi daaar.

Knyga parašyta laiškų ir telegramų forma. Tai man labai patiko, o ir skaitosi lengvai.Pati turiu susirašinėjimo draugą, tad laiškai man kelia kuo geriausias emocijas, o dabar labai užsimaniau parašyti (arba gauti) ilgą ir nuoširdų laišką, tokį, kokias bendravo Džuljeta su savo drauge, leidėju ir Gernsio gyventojais. Tokia miela knyga, iki negalėjimo tiesiog. Patiko saviironiški ir dažnai šmaikštūs Džuljetos laiškai, kuriuos skaitydama nekart nusijuokiau ar bent jau nusišypsojau. Pokaris, okupacija, po truputį į vėžes grįžtantis Gernsio salos gyventojų gyvenimas ir atvykėlė rašytoja Džuljeta, užsimaniusi parašyti knygą apie šių žmonių patirtis. 

Knygos, kurios vienaip ar kitaip paliečia karą, dažniausiai man labai noriai skaitosi. O čia dar ir kiek garsių rašytojų, knygų bei jų personažų paminėta! Jau nuo to kažkaip geriau pasidaro, ypač jei tą knygą dar esi skaitęs ir supranti to sakinio prasmę ir be išnašų (kurių čia pilna!). Gernsio salos gyventojai tokie mieli ir šilti žmonės pasirodė, nors ir patyrę daug karo baisumų, taip ir norisi pačiam į tą salą nuvažiuoti ir sutikti Izolą, Dosį, Ibeną ar ožką Arielę paglostyti. 

P.S. Su nekantrumu laukiu 2013 - aisiais pasirodysiančios šios knygos ekranizacijos! Džuljetą ten vaidins mano mėgstama aktorė Kate Winslet (kažkaip kitokios aktorės nė neįsivaizduoju tam vaidmeny). Meldžiuos, kad ir filmas būtų toks pat nuostabus. 

KNYGOS NUGARĖLĖ: Jauna rašytoja, gyvenanti Londone, pradeda susirašinėti su vienu Gernsio salos gyventoju. Pamažu jis atskleidžia salos gyventojų istorijas, vykusias karo su vokiečiais metais ir jam pasibaigus. Galiausiai rašytoja nusprendžia susipažinti su tais žmonėmis, apie kurių gyvenimą ji daug sužino iš laiškų. Nuvykusi į salą ji greit įsilieja į bendruomenę ir pamilsta jos žmones. O viename iš jų atranda tai, ko ilgai ieškojo – tyrą ir tikrą meilę.

2012 m. rugpjūčio 26 d., sekmadienis

81. Italo Calvino „Mūsų protėviai“

Italo Calvino I NOSTRI ANTENATI
Puslapių skaičius: 422
Leidykla: Baltos lankos
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju!)

Dabar gal ir pasakysiu dalyką ne į temą, tačiau „Baltų lankų“ leidyklos knygos man labai prie rankos „limpa“. Ir šriftas, ir pati knygos išvaizda maloni akiai. Na, pagyriau leidyklą, o dabar apie jos išleistą knygą.

Į šią knygą sudėti trys romanai: „Perplėštas vikontas“, „Baronas medyje“, „Nesantis riteris“ ir pavadinti Romanų trilogija. Trys visiškai skirtingos istorijos, tačiau visos turinčios bendrų -  stebuklų ir magijos pėdsakų. Pirmame romane, vikontas po karo grįžta padalytas į dvi dalis – viena jų geroji, kita – blogoji. Antrame – vaikystėje įsilipęs į medį, vėliau baronu tapęs, Kozimas, neišlipa iš jo iki pat mirties. Trečiame – riteris, kurio nėra, bet kartu ir yra, nepriekaištingai atlieka savo pareigas tiek mūšio lauke, tiek už jo ribų ir nesvarbu, kad žvangančiuose ir pavyzdingai prižiūrimuose šarvuose tėra oras. Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau jau perskaičiusi knygą ir dabar apie ją mastydama yra tas, kad visi trys pagrindiniai personažai yra savotiškai nelaimingi, kamuojami vidinių prieštaravimų, patiriantys spaudimą iš aplinkos, dėl savo nenormalumo, kamuojami vienatvės, nors ir nevengia bendrumo su aplinkiniais.. Mane labai žavi tie pasakos elementai: neįmanomi dalykai pateikiami kaip įmanomi, nepaprastos atsitikimai visai paprastai įsipaišo į to meto kasdienį gyvenimą.

Negaliu išskirti, kuris romanas man patiko labiausiai, visi jie man buvo įdomūs, tačiau net ir baigusi su dideliu smalsumu nerdavau į kitą istoriją. Gal net kiek gaila pasidarė, kad jų tik trys.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Vieno žymiausių italų XX amžiaus rašytojų Italo Calvino (1923–1985) kūryba laikoma postmodernios Vakarų Europos literatūros etalonu.
Calvino potraukis realybę transformuoti į pasaką geriausiai atsispindi trijuose romanuose, sujungtuose į trilogiją „Mūsų protėviai“. Šių romanų pagrindiniai veikėjai yra „mūsų protėviai”, nes jie egzistuoja tiek metaforine, tiek chronologine prasme ankstesniame nei skaitytojo laike. Šie personažai yra fantastinės gerosios ir blogosios kiekvieno žmogaus pusės projekcijos – fikcinės žmogiškųjų savybių, baimių ir susvetimėjimo reprezentacijos.

2012 m. rugpjūčio 21 d., antradienis

80. Nick McDonell „Dvylika“

Nick McDonell TWELVE
Puslapių skaičius: 254
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 1/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju!)

Kažkada, kažkur, seniai, seniai, skaičiau susižavėjusį atsiliepimą apie šią knygą. Ir tas atsiliepimas man ko gero gerokai įstrigo, nes kiekvieną kart būdama bibliotekoje pakilnodavau šią knygą ir vėl padėdavau. Taip tampėmės, tampėmės, kol galiausiai perskaičiau.

Paaugliai, pinigai, narkotikai, vakarėliai. Žodžiu, paviršutiniški dalykai. Manau jau išaugau iš tokių temų, gal prieš porą metų knygą ir būtų patikusi ar bent pakilusi iki visai nieko įvertinimo. Knygą parašė septyniolikmetis. Būčiau žinojusi, vargiai būčiau ėmusi knygą (nu ir vėl anotacijos neperskaičiau :/ ) Buvo nuobodu. Nes tiesiog nieko nevyksta! Slampinėja iš kampo į kampą tie paaugliai savo tuščiom galvom ir narkotikų alkiu. Labai daug visokių veikėjų, bet prie jų tik prisiliečiam sekundei ir vėl prie kito. Nu man tarpo jų tiesiog nesijautė jokio skirtumo, ar čia Krisas, ar Endrius, visiems jiems rūpi tik mergą į lovą pasiguldyt. Na rodosi ir buvo toks pagrindinis kaip ir veikėjas Baltasis Maikas, na bet jis man neišsiskyrė iš minios. Na gerai, čia pavaizduotas papuvęs aukštuomenės jaunimėlis, pasakysit, na bet man tiesiog.. dzin ant to. Taigi likusią pusę knygos tiesiog permečiau akimis, o ta pabaiga tai kažkaip nevykusiai prilipdyta, per staigi. Jo, autoriaus patirtis ir tampampam, bet jeigu nemoki jos įtaigiai aprašyt, tai gal ir neaprašinėk.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Vos pasirodęs romanas „Dvylika“ sukėlė sensaciją visame pasaulyje ir patvirtino, kad septyniolikmetis jo autorius tarė įstabų ir savitą žodį naujojo tūkstantmečio literatūroje. "Autentiškas talentas! Veržlus ir įtaigus kaip Hemingvėjus! Momentinė autoriaus kartos nuotrauka! Greitas kaip vėjas, negailestingas kaip sieros rūgštis!” Tai tik keli šūksniai apie romaną, kuris sudrebino viso pasaulio literatūrinį gyvenimą.

Ramiai šiurpiame romane stebimas vienas mokyklą ką tik baigusio hipiuojančio Baltojo Maiko gyvenimo tarpsnis – savaitė nuo Kalėdų iki Naujųjų metų; jis nutarė metus praleisti, niekur nestoti ir per tą laiką šiaurrytinėje Manhatano dalyje privilegijuotose mokyklose besimokantiems bendraamžiams pardavinėti naują, visus masinantį narkotiką. Bet „Dvylika“ nėra romanas apie pereinamojo paauglių amžiaus vargus, nes tie vaikai neturėjo vaikystės: jų tėvai atostogauja Balyje arba tvarko savo verslo reikalus Briuselyje, palikę jais rūpintis pasamdytas tarnaites; tie vaikai lieka vieni namuose, vertuose daugybės milijonų dolerių, linksminasi vartodmi narkotikus, mėgaudamiesi seksu, o knygos pabaigoje – prasimanydami ir kai ką dar.

2012 m. rugpjūčio 20 d., pirmadienis

79. Mindaugas Peleckis „2012 artėjanti pasaulio pabaiga?“

Puslapių skaičius: 271
Leidykla: Obuolys
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju!)

Kažkaip nustebinau save pasiėmusi šią knygą iš bibliotekos, nes maniau, kad netikiu tom visokiom pasaulio pabaigos pranašystėm. Tačiau pasirodo, kad šiek tiek vis dėlto tikiu. Tai truputį pasibauginau.

Perskaičiau per dieną. Yra paveikslėlių, dideli tarpai tarp eilučių, taip knyga ir ištirpo. Knygos autorius neapsiriboja vien majų kalendoriaus nagrinėjimu. Paliečia ne tik pranašaujamos apokalipsės, bet ir dvasinio, bei kultūrinio susinaikinimo versijas. Kartais nagrinėja tokias sąmokslo teorijas, apie kurias niekad nepagalvočiau. O kartais atrodo, kad paranojiškai įžiūri jas ten, kur nė neturėtų būti. Nors perskaičiusi, mąstau, o velniai žino? Gal čia aš gyvenu rožiniam mielų pliušiniųmeškiukų pasauly. Kai kurie skyriai truputį atrodė ne prie ko, pvz, skyrius apie M. Jacksono mirtį/nužudymą. Arba labai jau daug pasinerta į visokias religines sektas, jų veiklą. Be to, perskaičius šią knygą susidaro įspūdis, kad apskritai viskas, kas vyksta aplink mus yra surežisuota, nuo kiaulo gripo pandemijos iki žemės drebėjimų ir uraganų.

Nesijaučiu sužinojusi ką nors naujo. Jau ir iki šiol buvo įmanoma suprasti, kad pasaulis po truputį ritasi velniop. Ir, kad daug didesnė galimybė, kad mes susinaikinsim dvasiškai, negu tai, kad prasivers žemė ir nugarmėsim į pragaro liepsnas. "Bet mes privalome sustoti naikinę save ir kitus. Susimąstyti. Ramiai priimti sprendimus."

KNYGOS NUGARĖLĖ: 2009 m. birželį mįslingai dingęs Air France 447 skrydžio lėktuvas, Michaelo Jacksono nužudymas, kiaulių ir kitokių gripų pandemijos, ekonominė krizė, Nibiru kultas – kas visus juos sieja? Paslaptingas skaičius 2012 12 21.

1960 metais rastame akmenyje su majų užrašais įamžinta pranašystė, kuri neduoda ramiai gyventi mokslininkams ir šiaip smalsiems žmonėms. Ar ten tikrai rašoma apie mūsų pasaulio pabaigą? Ar 2012-ieji vadinami „majų apokalipsės“ metais tik norint nuslėpti nuo mūsų tikrąją, daug baisesnę, tiesą? Šioje knygoje sužinosite pagrindines – mokslines, religines, pseudomokslines, sąmokslo – teorijas, kurios kalba apie pasaulio pabaigą. Ši knyga nėra bandymas pagąsdinti, taip pat ji nėra ir pranašų sudėliota instrukcija, kaip turėtume elgtis nelaimės atveju. Vis dėlto ją perskaitę apie pasaulio pabaigą (nesvarbu, ar ji ateis 2012-aisiais, ar vėliau) susidarysite aiškesnį vaizdą, nei turėjote anksčiau.

2012 m. rugpjūčio 19 d., sekmadienis

78. Karin Fossum „Neatsigręžk“

Karin Fossum SE DEG IKKE TILBAKE! / DON'T LOOK BACK
Puslapių skaičius: 296
Leidykla: Metodika
Iš kur gavau? Pirkau (14lt)

Vertinu: 3/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju!)

Va, ir vėl, nesusilaikiau ir nusipirkau knygą. Labiausiai tai viršelis mane paviliojo, žinoma, negaliu atsispirti ir žodžiui "mistinis", kuris ant jo puikuojasi. Pasiilgau to įtempto detektyvo veiksmo, paslaptingų žmogžudysčių sprendimo, įtarimų, kartais ir tokiais dalykais norisi pravėdinti galvą.

Ir tiesą sakant, knyga mane, galima sakyti, patenkino. Nors žadėtosios mistikos čia nelabai užčiuopiau. Ir kaip autorė mane apgavo iš pradžių! Knyga prasideda epizodu, kai maža mergaitė įsėda į nepažįstamo vyro apsilupusį autobusiuką. Galvoju, o ne, man jau pedofilijos gana, ačiū! Bet iš tikrųjų pagrindinė byla yra visai kita. Žinoma, nebūčiau patyrus tokios apgaulės, jeigu prieš pirkdama knygą būčiau paskaičiusi anotaciją (xi xi xi), kuri kaip dažniausiai būna, pasako ne tai ką reikia.

Taigi, jaunos merginos nužudymo bylą tiria jau senas ir patyręs inspektorius Sejeris. Gyvena vienas su šuniu, kart nuo karto prisimindamas tas dienas kai žmona buvo gyva, o su dukra santykiai buvo šiltesni. Jam padeda jaunas padėjėjas Skarė, kuris kartais nustebina Sejerį savo nesamu įžūlumu. Nieko apie šį duetą įdomaus negaliu pasakyti. Gan tipiniai personažai, bet pati byla buvo tikrai įdomi. Daug pliurpimo ir tardymo, o įtariamųjų kaip nėra, taip nėra. Autorė tikrai gerai viską sunarpliojo. Įdomu tai, kad nusikaltimas įvyksta kaime, kuriame visi vienas kitus puikiai pažįsta, todėl atrodo, kad niekas negalėtų nužudyti tokios mielos merginos, su kuria taip puikiai ėjosi sutarti. Bet, bet, bet.

Ko man pritrūko, tai tikriausiai didesnės įtampos. Nebuvo taip, kad degčiau nekantrumu versti puslapius, skaičiau gana flegmiškai, kokį mėnesį galinėjausi su ta knyga. Be to, dar pagalvojau ar tokia situacija galėtų būti reali, tai atsakiau sau, kad greičiausiai neee. Nekalbu apie patį nusikaltimą, kalbu apie knygos sukalimą. Apie veikėjus ir t.t. Nejaučiau realumo pojūčio, kaip būna, pavyzdžiui, skaitant Kingą.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Mažame Norvegijos kalnų miestelyje gyvena uždara, nedidelė bendruomenė.
Kaip ir kiti gyventojai, paauglė Anė puikiai sutaria su kaimynais - niekada nepamiršta
aplankyti, prižiūri jų vaikus. Tačiau vieną dieną linksma mergina pasikeičia - išeina iš
rankinio komandos, ima šalintis kaimynų ir šeimos. Netrukus žmonės prie ežero randa
nuogą jaunosios Anės kūną... Žmogžudystę ima tirti atkaklusius inspektorius Sejeris. Ar
sugebės jis atskleisti po apsimestiniu mandagumu slepiamas kraupias šio miestelio gyventojų
paslaptis?

2012 m. rugpjūčio 17 d., penktadienis

77. Stephen King „Tylos zona“

Stephen King THE DEAD ZONE
Puslapių skaičius: 360
Leidykla: Vaga (1989m.)
Iš kur gavau? Iš bibliotekos
10-oji perskaityta 2012m. knygų iššūkio knyga.

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju!)

Pagaliau įveikiau! Nepasakyčiau, kad ši Kingo knyga bus mano mėgstamiausia, bet ji buvo tikrai įdomi ir beveik degiau nekantrumu sužinoti kaip gi viskas baigsis ir kur čia šuo pakastas.

Kaip visada, rašytojas istoriją pradeda pasakoti iš toli, toli, kol priveda prie pačios esmės. Labai daug smulkmenų, detalių kuriančių bendra vaizdą kas, kaip ir kur vyksta. Todėl nenuostabu, kad daug ir aprašymų, kurie, rodos, visai čia ne prie ko, tačiau yra be galo svarbūs. Iš tikrųjų, skaitę bent vieną Kingo knygą, žino jo braižą ir man atrodo be reikalo aš čia pliurpiu.

Pagrindinis knygos veikėjas Džonis Smitas pakliuvęs į kraupią avariją, komoje išbūna penkerius metus ir pabunda įgavęs antgamtinių ir nepaaiškinamų sveiku protu sugebėjimų. Taip skambėtų knygos tema iš pirmo žvilgsnio. Bet kaip visada, knyga lyg susiraizgęs įvairių spalvų siūlų kamuolys - visokių istorijų ir povandeninių srovių čia apstu. Va todėl ir knyga labai įtaigi ir va todėl perskaičiusi šio autoriaus knygą nejučia imu tikėti, kad taip būna. Daugelis gal pasvajoja turėti ekstrasensinių sugebėjimų, bet skaitydami šią knygą pamatysim, kad tai veikiau prakeiksmas, o ne dovana. Džoniui gyventi su šia našta būna tikrai nelengva ir man kartais pasidarydavo sunku kartu su juo.

Bet vis dėlto, tai kaip viskas pasibaigė mane kiek nuvylė. Na, nuvylė gal ir per stiprus žodis, tačiau tikėjausi kažko labiau pribloškiančio.. Beje, jau ne kart pastebiu, kad Kingo knygose tiesa triuškinamai nenugali blogio. Taip ir čia atsitiko, kad ir kaip bebūtų apmaudu.

P.S. Už akių iš pradžių kliuvo sulietuvinti angliški pavadinimai (kaip ir autoriaus pavardė ant viršelio), kaip pavyzdžiui: "Insaid Vju" ar "Ei Bi Si" ir t.t. Va kaip būna su senas vertimas. Beje, galėtų ir perleisti šią puikią knygą, o ne štampuot visokius meilės romaniūkščius.

2012 m. rugpjūčio 7 d., antradienis

76. Haruki Murakami „Avies medžioklė“

Haruki Murakami A WILD SHEEP CHASE
Puslapių skaičius: 334
Leidykla: Baltos lankos
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju!)

Prieš metus ši knyga buvo mano pirmasis prisilietimas prie Haruki Murakami kūrybos. Tačiau tą kartą knygos aš nebaigiau, neatsimenu, kuo ji man užkliuvo. Bet kaskart bibliotekoje matydama šia knygą lentynoje niekeno nejudinama nusprendžiau šįkart ją perskaityti visą. Ir iš tikrųjųj skaitant antrą kartą man patiko daug labiau. Tikriausiai pažinties pradžiai ši knyga netiko. Daug ko neprisiminiau, todėl atrodė lyg skaityčiau pirmą kart.

Nieko naujo nepasakysiu, tik nuolatines pagyras. Jaukus, hipnotizuojantis, įtraukiantis ir melodingas pasakojimas. Nerealūs magijos blyksniai realiame gyvenime. Ir vėl kartosiuos, bet Murakami knygų pasaulyje tai velniškai natūraliai atrodo. Atsiversdama knygą visiškai atitrūkdavau nuo realybės ir pasinerdavau į tą nepaprastą pasaulį. Galbūt ši knygą ir nebus pirmoje vietoje tarp šio autoriaus knygų, tačiau  net ir nepaisant to ją bus smagu prisimint.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Tai – vienas magiškiausių Haruki Murakami romanų, lengvai prieinamas, tačiau nepaprastai sudėtingas, kaip ir visa Murakami kūryba. Hipnotizuojantis pasakojimo ritmas skaitytoją įsuka į nereikšmingais buitiniais štrichais piešiamą niūraus trisdešimtmečio gyvenimą:

Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys... [...] Juk vis dėlto esu gyvas... Žinoma, geriausias indėnas – miręs indėnas. Tačiau man bet kokia kaina prisireikė gyventi toliau. Kam?

Staiga veikėjo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojom. Atsiranda draugė, kurios atidengtos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra draugas, kurio nuotrauka išveda iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Virš viso to sklando maniakiška pasaulio užvaldymo idėja.

Haruki Murakami „Avies medžioklė“ nepaleido. Įtraukė į savo pasaulį, tas avies paieškas, veik kaip kokie Umberto Eco tekstai. Ir nors pasiusk... [...] Tai prilygo totaliam apsvaigimui, kartais nejučia peraugančiam į kliedesius – ir aš ten buvau, avį medžiojau... (Gediminas Kajėnas, bernardinai.lt)

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų-alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, G. G. Markeso, K. Voneguto, M. Pavichiaus tekstais.
Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

2012 m. rugpjūčio 1 d., trečiadienis

75. Shoko Tendo „Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai“

Knygos viršeliui panaudotas Shoko
Tendo tatuiruotės fragmentas
Shoko Tendo YAKUZA MOON: MEMOIRS OF A GANGSTER'S DAUGHTER
Puslapių skaičius: 208
Leidykla: Obuolys
Iš kur gavau? Pasiskolinta

Vertinu: 3/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Jau rugpjūtis. Neįtikėtina, kaip greit bėga laikas. Atrodo, kad visai neseniai pradėjau šį blog'ą, o žiūrėk, rugpjūčio 31 dieną jam jau bus vieneri metai!

Mėnesį pradedu egzotiška knyga apie Japonijos gangsterių gyvenimo užkulisius. Knyga yra autobiografinė, apie savo gyvenimą pasakoja pati autorė. Ji buvo jakudzos - gangsterio dukra, gyvenimo visaip vėtyta ir mėtyta, bet galiausiai iš to išsikapsčiusi ir nusprendusi viską išpažinti knygoje. Iš pradžių patyčios mokykloje, vėliau įsitraukimas į gaują, narkotikai, muštynės, praleidinėjamos pamokos, seksas. Namuose taip pat viskas byra, prasideda skurdas. Šioko susideda su visokiom padugnėm, prasideda su vedusiais vyrais. Prisiskaičiau visokių baisybių. Kartais atrodė, kad gal čia prigalvota visokių pagražinimų, to ko nebuvo, nes atrodė, kad Šioko patyrė visas pasaulio negandas ir iškentė visas kančias kiek tik galima.

Knyga parašyta labai paprastai. Tiesiog perpasakojami jos išgyventi įvykiai nuo vaikystės, paauglystės iki dabar. Didelio kapstymosi nelabai buvo. Pati autorė pabaigos žodyje atsiprašinėja už nevykusiais kai kurias knygos vietas. Tiesą sakant, tas rašymo stilius nebuvo labai jau blogas, esu ir baisesnių skaičiusi.

Kartais gal ir norisi smerkti Šioko, norėtųsi jai pamokslauti. Bet pabaigoje kažkaip patikėjau ja. Patikėjau, kad toks gyvenimas ją kažko išmokė, nors kartais jos sprendimai man atrodė kvaili. Ir vis dėlto, juk ji galėjo tapti eiline valkata ar kokio gangsterio meiluže, tačiau matome visai kitokius jos gyvenimo rezultatus. Kitame pasaulio krašte, ant mano stalo guli padėta jos knyga. Tai tikrai neblogai.
Knygos autorė Shoko Tendo

P.S. Internete pamačiusi jos nuotrauką tai nustebau. Atrodo tokia miela, smulki moterytė, net patikėti negalėtum. O ta tatuiruote tikrai įspūdinga!

KNYGOS NUGARĖLĖ: Debiutiniame kūrinyje autorė pakankamai tiesmukiška ar net įžūlia maniera pasakoja apie savo itin neramų ir sunkų gyvenimą. Vos sulaukusi dvylikos metų Šioko pasinėrė ė žiaurią tikrovę: narkotikai, skurdas, psichologinis ir seksualinis smurtas, persileidimas, mėginimas nusižudyti ir daugelio artimų šeiminykščių mirtis. Visa drama rutuliojasi nepaprastai slaptoje japonų jakudzų bendruomenėje. Nors ir gluminanti, ši knyga pateikia neįtikėtinai nuoširdų emociškai traumuotos moters paveikslą.