2012 m. balandžio 30 d., pirmadienis

52. Marina Lewycka „Trumpa ukrainietiška traktorių istorija“

Marina Lewycka  A SHORT HISTORY OF TRACTORS IN UKRAINIAN
Puslapių skaičius: 336
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 3 su minusu/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Pavadinimas ir viršelis mane papirko. Labiausiai dėl to ir pasiėmiau šią knygą, nes visgi aprašymas kažko įspūdingo nežadėjo. Nes nieko įspūdingo čia ir nėra. Trumpai sakant, istorija apie barakudą, kuri suviliojo už ją vos ne trigubai vyresnį senelioką. Ir visą knygą užima ši melodrama. Susituokus seniui prašviesėja akyse ir jis pamato, kad ta jo panelė ne tokia ir gera, tada jis skambina savo dukroms žliumbdamas, o jos, su reakcija Ar aš tau nesakiauuuuu??? bando kažką padaryt. Ir jeigu dabar skaityčiau kur nors kitur šitą įrašą tokiu aprašymu ko gero nesusiviliočiau. Bet šią knygą perskaičiau be pasiraukymų. Nors kažko labai įdomaus ten ir nevyksta. Vien buitis, pinigų dalybos, skyrybos, teismai, pykčiai, meilės. Aš vis tikėjaus gal kas čia bus įdomiau, bet ne, visoj knygoj sprendžiama barakudos išrūkymo iš namų problema. Beje, įterpta ir prisiminimų iš karo metų, lagerių, darbo stovyklų, bado Ukrainoje ir žinoma, traktorių istorijos. Vat šitie dalykai pridėjo knygai pliusų. Nes man tarpais tikrai nusibosdavo visi tie santykių aiškinimaisi, kurių niekaip neina išsiaiškinti iki galo.

Skaičiau aišku ir dėl to, kad parašyta tai visai patraukliai ir įdomiai. Buvo vietų, kurios šypsnį sukėlė, buvo ironijos, kartais sarkazmo. O tai daugumoje knygų labai sveikintina.

Ilgai dvejojau kaip įvertinti šitą skaitaliuką, atrodo, kad dviejų per mažai, trejeto per daug. Taigi iki galo taip ir neapsisprendžiau, todėl tas mano įvertinimas ir liko toks neaiškus. Knyga iš tų lengvųjų tipo, nei per daug banali, nei kvaila, bet ir ne gili ar gvildenanti gyvenimo prasmę. Tiesiog šmaikščiai aprašyta turtingų senių problema (tik, kad šioj knygoj jis visai neturtingas).

Anotacija: Neseniai tapęs našliu, tėvas praneša dukroms Verai ir Nadeždai apie savo ketinimus vėl vesti. Jo naujoji meilė – putli šviesiaplaukė moteris iš Ukrainos, mėgstanti segėti žalias atlasines liemenėles ir virti pusfabrikačius. Vienintelė jos svajonė ir tikslas – prabangus gyvenimas Vakaruose. Bet senukas irgi turi svajonę – rašo ukrainietišką traktorių istoriją.
Kupinas išminties ir švelnumo, tikrai juokingas romanas apie šeimą, senų nuoskaudų gijimą, senatvės bėdas ir džiaugsmus, apie pastarųjų penkiasdešimties metų Europos istoriją.

2012 m. balandžio 27 d., penktadienis

51. Alessandro Baricco „Šilkas“

Alessandro Baricco SETA
Puslapių skaičius: 112
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Va jau šito tai nesitikėjau. Nesitikėjau, kad man nepatiks. Tiksliau tikėjausi, kad po tokios išgirtos ir populiariausios jo knygos pamilsiu šį rašytoją dar labiau. Ir vis dėlto. Knygą perskaičiau vienu ypu. Prisipažinsiu, pamačiusi bibliotekoje knygos apimtį vos nesusijuokiau. Skyriai vidutiniškai užima pusę puslapio, o viename tėra vos 18 žodžių! Bet, ko aš čia dūsauju, juk jau žinau, kad Baricco ir neišsiplėsdamas, trumpais, aiškiais sakiniais sugeba papasakoti puikias istorijas.

Beje, jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems patinka dalyvauti savo gyvenime ir kurie mano, jog dar ir norėti jį gyventi - tiesiog nepadoru. 

Tačiau. Čia aš neperskaičiau to, ką visi taip giria ir kas visiems taip patinka. Knygelė tokia plona, atrodo lyg būčiau perskaičiusi kažkokios būsimos knygos juodraštį. Atrodo, kad kažko trūko. Ir tos žadėtosios didžiulės meilės nepajutau, tiesą sakant net nesupratau kas čia ką myli. Skaitau ir kirba nuojauta, kad kažkas dar čia turi įvykti, kad čia tik įžanga, bet staiga, knyga baigėsi...

Dabar, kai jau perskaičiau 4 šio autoriaus knygas galiu pasakyti, kad geriausios buvo  „Jūra vandenynas“ ir  „City“. Net norėčiau jas turėti savas. O ši nepaliko didelio įspūdžio. Gal geriau filmą pažiūrėsiu.

Anotacija:  „Šilkas“ – tai klasikine forma papasakota meilės istorija, kurioje žodžių ir detalių nedaug, kurioje leitmotyvai vos juntami – lyg rašytojas tapytų plonyčiu teptuku porcelianą. Tai stiliaus šedevras, ritmika ir vitališkumu kartais primenantis vėlyvąją Samuelio Beketto kūrybą. Vieną šilko dalį sudaro vos 18 žodžių, bet tai – žavinčios literatūros jėgos perlas. Pats rašytojas sako: „Tai ne romanas. Ir ne apsakymas. Tai – istorija. Jos pradžia – apie vyrą, kuris keliauja per pasaulį, o pabaiga apie vieną ežerą, tyvuliuojantį vėjuotomis dienomis… Visos istorijos turi savo muziką. Šios istorijos muzika balta. Tai svarbu paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai. Kai grojama gerai, tada tarsi girdi grojant tylą ir, žvelgiant į tuos, kurie šoka, kurie juda kaip dievai, atrodo, jog jie nejuda. Velniškai keblus dalykas toji balta muzika… Daugiau pridurti, regis, nėra ko. Gal tik reikėtų patikslinti, kad ši istorija vyksta XIX amžiuje. Vien todėl, kad niekas joje nesitikėtų lėktuvų, skalbimo mašinų ir psichoanalitikų. Jų nėra. Galbūt kitą kartą.“

50. Viktor Pelevin „Čiapajevas ir Pustota“

Viktor Pelevin Чапаев и Пустота
Puslapių skaičius: 325
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Sėdi, taigi Petka su Vasilijum Ivanovičium ir maukia. Staiga įbėga kareivis ir sako: „Baltieji!“ Petka sako: „Vasilijau Ivanovičiau, vyniojam kojas.“ O Čiapajevas pripila dar dvi stiklines ir sako: „Gerk, Petka!“ Ką gi, išgėrė. Vėl įbėga kareivis: „Baltieji!“O Čiapajevas pripila dar dvi stiklines: „Gerk, Petka!“ Vėl įbėga kareivis ir sako, kad baltieji jau netoli namo. O Čiapajevas sako: „Petka, ar matai mane?“ Petka sako: „Ne.“ Tada Čiapajevas sako: „Ir aš tavęs nematau. Tai gerai užsimaskavom.“

Viktor Pelevin
Ech, faina knyga! Vat, skaičiau ir buvo faina. Grįžtu namo pavargus ir be nuotaikos, tačiau pamatau lentynoje šią linksmos geltonos spalvos knygą ir nuotaika pagerėja, nes žinau, kad skaitysiu ir manęs neapims joks slogutis. Savaime aišku, kad greit surijau aš šitą knygą ir nieko čia gero. 

Tikriausiai vyresni už mane puikiai pažįsta Čiapajevą ir be šios knygos. Nežinojau, kad tai ne vien fantazijos vaisius, Čiapajevas iš tikrųjų buvo. Įdomu, kodėl būtent jį pavertė literatūriniu personažu ir anekdotų bei filmų herojumi. O anekdotą esantį viršuje nurašiau iš knygos. Jis man juokingiausias pasirodė. Nors čia ir ne anekdotų knyga, bet komiškų situacijų nemažai. Tačiau kartu rasit ir pamąstymų apie gyvenimą, apie tai kas yra sąmonė, arba apie tai, kas esi tu. Ir nenustebkit jei šalia stovės naminės buteliukas ir prakastas svogūnas. Nes postūmio tokiems pamąstymams kažkokio tai reikia. Bet šiek tiek pamąsčius, vėl esam įtraukti į veiksmą ir į veikėjo asmenines dramas. 

Rusijos 1917-1922m. pilietinio karo 
vadas V. Čiapajevas (1887 - 1919)
Susigyvenau su pagrindiniu personažu - Piotru Pustota. Jis toks šiek tiek pasimetęs savyje. Na gerai, jis neblogai susijaukęs. Tik nepamanykit, kad jis koks kvailelis. Visai ne. Ir linksma skaityt, kaip Čiapajevas vynioja jį aplink pirštą ir moka sudrumst jo mintis. 

<..>
- O jūs pasakykite, Vasilijau Ivanovičiau, tiktai kaip per išpažintį. Raudonasis jūs ar baltasis?
- Aš? - paklausė Čiapajevas atsukdamas į mane savo žvilgsnį. - Pasakyti?
Jis paėmė nuo stalo du svogūnus ir ėmė juos lupti. Vieną nulupo iki baltumo, o nuo kito nuėmė tik viršutinius lukštus apnuogindamas raudonai violetinę luobelę. 
- Žiūrėk, Petka, - pasakė jis dėdamas juos ant stalo priešais save. - Štai du svogūnai. Vienas baltas, kitas raudonas.
- Na, - tariau.
- Pažiūrėk į baltą.
- Pažiūrėjau.
- O dabar į raudoną.
- Na ir kas?
- O dabar į abudu.
- Žiūriu, - pasakiau.
- Tai koks tu pats - raudonas ar baltas?
- Aš? Kaip suprasti?
- Kai žiūri į raudoną, ar pasidarai raudonas?
- Ne.
- O kai į baltą, pasidarai baltas?
- Ne, - tariau, - nepasidarau. 
<..>

Manau, kad paieškosiu dar kokios nors rusų literatūros.Arba bent jau šio autoriaus. Nežinau, kuo ji traukia. Galbūt jose aprašomas gyvenimas kažkuo vis dar primena mūsiškį. Per tuos dvidešimt metų viskas juk taip neėmė ir neišnyko. O galbūt šioje knygoje man tiesiog patiko skaityti šmaikščiai, lengvai, parašytą istoriją apie karo metą, apie dvi realybes, apie visokius pamąstymus ir lėbavimus prie laužo. 

Anotacija: “Čiapajevas ir Pustota” – kultinis romanas, apraizgytas daugybės pačių įvairiausių interpretacijų. Romano veikėjas Piotras Pustota atveria Sidabro amžiaus užkulisius: okultizmas, mistika, magija, pseudoliteratūriniai pašnekesiai pramaišiui su raudonojo teroro pradžia. Bolševikų kariuomenės divizijos vadas Vasilijus Čiapajevas, anekdotų ir filmų herojus, veikia romane kaip didis mistikas, sugebantis atverti Piotrui kelią į aukščiausią išmintį.

2012 m. balandžio 20 d., penktadienis

49. Alessandro Baricco „City“

Alessandro Baricco CITY
Puslapių skaičius: 280
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 3/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Pamačiusi lentynoje, griebiau ją ilgai nemąsčiusi. Ir visai gerai padariau. Nes pamėmus kaip vientisą knygą patiko.. Jeigu atskiras vietas, tai kartais ne, o kartais ją tiesiog dievindavau. Tik kažin, kodėl pavadinimas paliktas angliškas? :)

Sakiniai užimantys kelis puslapius, trumpi dialogai, įvairūs personažai bei daug istorijų: iš gyvenimo, iš radijo, iš vaizduotės. Gali pasirodyti kaip tikra painiava, tačiau skaityti, kaip nekeista, buvo lengva ir malonu. Pasinerti į knygą, kurioje žmonės atrodo kitokie, tačiau kartu ir kiek pernelyg panašūs į mus pačius. Kartais citata ar koks sakinys tiek sukrėsdavo arba pasirodydavo toks taiklus. Kai kurių tiesiog negalėjau neužsirašyti, kad vėliau galėčiau perskaityti vėl:

Taip dažniausiai būna, taip būna beveik visada: galų gale suprantame, kad skausmas, visasa tas skausmas buvo nereikalingas, kentėjome beprotiškai ir beprasmiškai, tai nebuvo nei teisinga, nei neteisinga, nei gražu, nei bjauru, tai buvo tik nereikalinga, galėjai pasakyti tik viena: tas skausmas buvo bergždžias. Kai pagalvoji, beprotiška, geriau negalvoti, tiek tegali - nebegalvoti, niekada, supranti? (20p.)

Viskas būtų daug paprasčiau, jei niekas tau nebūtų įkalęs tos istorijos, kad reikia kažko siekti, jei tave būtų išmokę jaustis laimingai nesijudinant iš vietos. Visos tos istorijos apie tavo kelią. Surasti savo kelią. Eiti savo keliu. O gal mes sukurti gyventi aikštėje ar miesto parke ir ten praleisti visą savo gyvenimą, gal mes esame kryžkelė, pasauliui reikia, kad mes stovėtume vietoje, būtų katastrofa, jei staiga nueitume savo keliu.. (159p.)

Kai kurie sakiniai būdavo tiesiog gražūs:

Dar buvo tamsu. Girdėjosi keisti garsai, dieną jų negirdėdavai. Tarsi jie būtų atsilikę daiktų trupiniai, kurie dabar stengėsi pasivyti pasaulį ir per pačią aušrą pasiekti planetos garsų vidurį. (158p.)

Buvo ir juokingų vietų, kuriose neištverdavau nesusijuokusi:

- Jei tokių jau turite, galite paimti keturių greičių plaukų džiovintuvą, skirtą profesionaliems kirpėjams.
- Jei kartais teiktų plauti galvas mėsainiams su sūriu ir kumpiu?
- Prašau?
- Arba išsiplauti galvą kečupu.
- Nesupratau?
- Suteikiąs plaukams blizgesio. (94p.)
(čia tik ištrauka iš ilgesnio dialogo, kuris tiesiog legendinis.)

Daug pricitavau ir manau, kad manų žodžių net nebereikia. Kartais norėdavau išsiplėšti ištisus puslapius, tokie nuostabūs jie būdavo, tačiau juk nevalia taip su knygomis elgtis.. :) Įdomu buvo skaityti Šatsi sugalvotą vesterną arba kartu su Gouldu klausytis bokso programos. Gera knyga, kitokia. Bet maksimumo neduodu, nes kartais tiesiog nesuprasdavau ką skaitau, nes kartais autorius į didelius mandrumus panirdavo.


Anotacija: Šiuolaikinio italų rašytojo, „Šilko“ romano autoriaus, naujausias romanas – kelionė po šių dienų miestą. Tai pasakojimas apie du City kvartalus, išsprūdusius iš laiko, apie jų įdomius gyventojus,savotiškus ir besiblaškančius. Kaip sakė pats rašytojas, – „šios knygos istorijos - miesto kvartalai, o personažai gatvės. Visa kita – bėgantis laikas, klajonių ilgesys ir noras viską stebėti“.

2012 m. balandžio 15 d., sekmadienis

48. Tess Gerritsen „Kaulų sodas“

Tess Gerritsen THE BONE GARDEN
Puslapių skaičius: 320
Leidykla: Jotema
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Negaliu pasakyt, kad sudomino nuo pat pirmų puslapių. Tikrai gerokai vėliau. Istorija iš 19a. visai įdomi, bet skyriai apie dabartį tai visai neįdomūs. Ta moteris, kuri viską narplioja su tuo senuku, man visai nepatiko, kažkokia nusivylusi gyvenimu bobelė. Ir kam dar tą meilę reikėjo prikišt, pabaigoj tai visai, bet nenoriu išduot.. Manau meilės istorijos būtų pakakę ir tai senajai istorijai.

Gal skaičiau neatidžiai ar ką, bet aš gan ilgai nepagavau kampo. Kažkaip buvo sunku visam tam chaose susigaudyt. Gal čia mano neatidus skaitymas, bet nenorėčiau visos kaltės sau prisiimt, nors ir buvo vietų, kur skaitau, skaitau ir o, vienas veikėjas jau mirė, ir kada gi, grįžtam atgal. Dar visi tie giminiški ryšiai.. Nežinau, nežinau, sunku čia ką ir parašyt. Tiesiog pasakojimas stipriai neįtraukė, nebuvo įtampos. Buvo ir įdomių vietų, bet buvo ir nuobodžių, ko aš nemėgstu. Patiko tos medicininės vietos, kai studentai skrosdavo numirėlius, siaubingos gimdymo sąlygos ir gydytojų neišmanymas, arba ta vieta, kur amputavo ranką. Net šiurpas per odą ėjo, labai vaizdžiai aprašyta. Vis mąsčiau iš kur autorė taip puikiai tai aprašinėja, ogi pasirodo ji gydytoja!

Taigi, manau, kad ir daugiau šios autorės knygų bandysiu, nes vis dėl to šios pabaigoje viskas gražiai susidelioja.  Bet ar verta skaityt knygą vien dėl pabaigos?

Anotacija: Nūdiena: Džulija Hemil savo įsigyto namo sode aptinka kraupų radinį – akmeningoje dirvoje užkastą žmogaus, moters, kaukolę, kurioje įgudusia akimi Bostono teismo medicinos ekspertė Mora Ailz nustato neabejotinas nusikaltimo žymes. Tačiau žinios apie tai, kas tokia ta bevardė moteris buvo ir kas ją ištiko, užsimetusios kitame laike...

Bostonas, 1830-ieji. Kad išgalėtų susimokėti už mokslą. Norisas Maršalas, gabus, bet neturtingas Bostono medicinos koledžo studentas, prisidėjo prie vietinių „resurekcionistų“ – tų, kurie iš kapų grobia numirėlius, siekdami juos parduoti juodojoje rinkoje anatomijos studijų tikslams. Tačiau netgi tokia šlykšti komercija nublanksta prieš sukrečiančią žmogžudystę medicinos sesers, kurios kūnas rastas sudarkytas universiteto klinikos teritorijoje. O kai toks pat šiurpus likimas ištinka įžymų daktarą, Norisui paaiškėja, kad dėl nelegalios prekybos lavonais tapo pagrindiniu įtariamuoju. 

Kad galėtų įrodyti savo nekaltumą, Norisas privalo surasti vienintelę savo akimis trumpai suspėjusią pamatyti žudiką liudininkę – Rozą Konoli, gražutę siuvėją iš Bostono lūšnynų, besibaiminančią, kad pati gali tapti kita auka. Padedami sardoniško, aštraus proto jaunikaičio Oliverio Vendelo Holmso, Norisas ir Roza naršo miestą – nuo kraupių kapinių ir prozektoriumų iki prabangių rūmų ir visuomenės grietinėlės galios centrų – sekdami pėdsakais išsigimėlio maniako, tykančio ten, kur mažiausiai jo tikimasi... ir laukiančio savo kitos mirtinos progos. 

2012 m. balandžio 11 d., trečiadienis

47. Brigitte Blobel „Įniršis“

Brigitte Blobel ROTER ZORN
versta iš vokiečių k. 
Puslapių skaičius: 221
Leidykla: Gimtasis žodis
Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Vertinu: 1/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)


Vajeee. Vienetas. Nemalonu rašyti vienetus, o ypač knygoms. Bet ši pati kalta - prisiprašė. 


Kaip ten kas, anotacijoj apačioje pasiskaitysit (mano nuomone ji per daug pasako ir net nevisai tai ką reikia). Aš iškart apie įspūdį. Skaičiau, skaičiau, perskaičiau daugiau nei pusę ir galvojau duosiu dvejetą aš jai. Bet pabaiga... Supykau ir kuolą parašiau. Ji buvo nuspėjama, neįdomi, per silpna kaip knygos finalui. Palyginti su kitais Maros darbeliais, tai čia ne tokia ir baisybė. Ir apskritai, užvertus paskutinį puslapį man liko begalės klausimų, tokia pabaiga absoliučiai nepatenkino.

Jei kalbėti apie pačią pykčio priepuolių kamuojamą Marą, tai ji man atrodė visiška kvailė. Susigyvenimo su herojumi lygis - 0. Man ji net labai nepatiko. Taip, jos šeima tokia, kurios niekas nenorėtų, pats jos gyvenimas gana sumautas. Bet gailesčio, kurį turėčiau jausti, jai nejaučiu. Pati per savo impulsyvumą ir mandrumą prisidirba, tegu pati ir srėbia. Dar tas "turiu būt kieta, negaliu verkt, dabar pažiūrėsiu savo lediniu žvilgsniu ir ji nuo manęs atsiknis, ak kokia aš cool, kad turiu tokį žvilgsnį, nuo kurio nupurto, neveltui taip ilgai treniravaus.." Arba kaip su tuo Tiboru susipažino! Na, žinai, kažin ar tikrovėj tobuli bernai taip krenta iš dangaus.

Parašyta tai irgi neypatingai, gan elementariai. Kartais truputį būdavo nuobodoka. Šiaip neverta ji buvo skaitymo, bet, kad jau tik dvi dienas užtrukau, tai labai nesigailiu. Kažkokia rašyta, bet nedarašyta..

Anotacija: Maros širdyje slypėjo siaubinga jėga išsiveržiantis, sunkiai tramdomas gyvis: laukinis, viską aplink save naikinantis įniršis. Ji niršo ant mamos, nuolat skendinčios depresijos liūne, ant tėvo, praradusio darbą, ją siutino bendramokslių niekšybės. Vienintelis šviesos spindulėlis niūriame jos gyvenime buvo Tiboras - mielas berniukas iš gimnazijos. Būnant su juo viskas atrodydavo kitaip, pasaulis tapdavo gražesnis. Tačiau vieną dieną Mara pamatė Tiborą su kita mergina...

2012 m. balandžio 10 d., antradienis

46. Alessandro Baricco „Be kraujo“

Tikrovėj viršelis sidabriškai blizga. ;)
Alessandro Baricco SENZA SANGUE
Puslapių skaičius: 96
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos


Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)


Šiandien parsinešiau iš bibliotekos, šiandien ir perskaičiau. Net valandos netrukau kol įveikiau, dar nėra taip buvę, kad knygą damusčiau vienu prisėdimu (tiksliau prigulimu). Tai va, šiojo autoriaus Jūra vandenynas man tikrai visai patiko, tai šiandien prisigrobiau jo knygų, kiek radau biblėj (dabar City laukia eilėj). Na ir po šitos bekraujės knygos, kurioje to kraujo vis dėlto buvo, mano entuziazmas truputį priblėso. Nesakau, kad buvo blogai, netgi įvertinime, va, parašyta, kad visai nieko. Bet skaitau, skaitau ir jo, jau įdomu, tada dar truputį paskaitau ir nebeįdomu, kažkokios nesąmonės. Apskritai, tai ta knygelė tokia plona, net įsijaust dorai nespėjau. Bet gi man pati ta mini istorijėlė visai patiko, protarpiais tokiais. Šiaip manau, kad iš tokios įdėjos išeitų gan neblogas detektyvas, jei jį geras rašytojas koks nulipdytų. Bet man ir tokiam stiliui visai neblogai suėjo. Ir čia buvo sakinių, kurie užkabindavo viduj kažką.

P.S. Kadangi teksto puslapį vos ne juokingai mažai, nusibodo verst puslapį kas 5s.

AnotacijaKaip ir garsiajame „Šilke“, autorius neaprėpiamą gyvenimą sutalpino į keletą žodžių ir gestų, o herojams sukūrė kritinę situaciją, kurioje atsiskleidė jų esmė.
Naujausia vieno žymiausių šiuolaikinių italų autorių A. Baricco knyga „Be kraujo“, pasirodžiusi 2002 m., – rūsti dviveiksmė baladė su vesterno elementais. Keturi ginkluoti vyrai atvažiuoja į Mato Rucho sodybą ir žvėriškai nužudo Manuelį Roką bei jo mažametį sūnų. Gyva lieka tik Nina. Po kelių dvidešimtmečių ji susiranda vieną iš žudikų...

2012 m. balandžio 6 d., penktadienis

45. Harriet Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelė“

Harriet Beecher Stowe UNCLE TOM'S CABIN
Puslapių skaičius: 368
Leidykla: Alma littera, 2011
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Joo.. Skaičiau ją pasitaupydama. Leisdavau sau perskaityti po keletą skyrių per dieną, nors tiesą sakant, tiek perskaičius daugiau kaip ir nebesinorėdavo. Ne dėl to, kad nepatiktų, oj ne ne! Galbūt dėl to, kad ir keli skyriai greit „pasotindavo“.

Knyga tikrai labai girdėta ir išgirta, daug kas ją skaitę dar vaikystėje. Bet tada ji man į rankas nepapuolė. Ir gerai, nes nemanau, kad anksčiau aš ją būčiau visiškai supratus.

Tikėjaus daug. Nes jau kiek rekomendacijų ir pagyrų girdėjau! Kai parsinešiau iš bibliotekos močiutė negalėjo atsidžiaugt: „pagaliau gerą knygą parsinešei!“. O tėčio reakcija taip pat buvo panaši, žodžiu abu džiaugės, beje abu manė, kad šią knygą parašė vyras kažkoks. Nu ir kodėl dabar? Kas čia per diskriminacija, ne visas geriausias knygas juk vyrai parašo.

Bet užteks čia juokauti, geriau parašysiu porą sakinių apie pačią knygą. Labai patiko. Patiko tai, kokią skaudžią temą aprašė autorė. Man atrodo, kad reikėjo kažkiek drąsos turėti apie tai rašyti tokiais laikais. Skaityti nebuvo nuobodu, veikėjų daug jie greit keičiasi, bet visi ryškūs, o jų dialogai gyvi ir įdomūs.
Įvairių emocijų sukėlė šis pasakojimas. Ir pykau, ir gailėjausi, ir džiaugiausi. Visko buvo. Ypatingai piktino visokios išlepusios poniutės, teigiančios, kad jų tarnaitės neturi teisės liūdėti dėl to, kad yra atskirtos nuo savo šeimų. Nes juk juodasis negali jausti taip, kaip baltasis! Taip, absurdiška. Skaitai ir negali atsistebėti, kokie žmonės buvo pikti, kvaili ir tamsūs.
Tačiau viena vieta privertė mane ir piktdžiugiškai pakikenti, kuomet, rodos, vienas vergų pirklys atkakliai teigė, kad negras niekada nepasieks valdžios. Cha! Pačios Amerikos prezidentu tapo juodaodis, kažin ką dabar pasakytum, protinguoli.

Buvo kiek gaila, kai užverčiau paskutinį puslapį. Ne tik dėl ne visai geros pabaigos, bet ir dėl to, kad nesinorėjo išsiskirti su veikėjais, prie kurių prisirišau. Visi man jie faini, net blogiukai, ir tie įdomūs atrodo, visi su charakteriais, su savom svajonėm, siekiais, tikslais.. Gal ta pati pabaiga, kai paaiškėja kai kurie giminiški ryšiai, man kažkaip nepritiko, per daug nerealu tai pasirodė.

P.S. Beveik įsimylėjau Sen Klero personažą.

Knygos nugarėlė: Amerikiečių rašytoja Harieta Bičer-Stou (1811-1896) romanu „Dėdės Tomo trobelė“ pelnė pasaulinį populiarumą. Jame su užuojauta pavaizdavo Amerikos pietų valstijų negrų sunkią dalią. Manoma, kad romanas turėjo poveikio kovai dėl vergovės panaikinimo. Knyga išversta į keliasdešimt kalbų.

2012 m. balandžio 1 d., sekmadienis

44. Somaly Mam „Prarastos nekaltybės kelias“

Somaly Mam THE ROAD OF LOST INNOCENCE
Puslapių skaičius: 231
Leidykla: Baltos lankos
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Tai be galo skaudi, jautri, atvira bei žiauri knyga. Tai dokumentika, istorija čia kalba pati už save. Ne kartą, skaitydama buvau arti ašarų. Tikrai sunku skaityti apie visas tas kančias aprašytas knygoje. Sunku suvokti iki kokio lygio gali nusiristi žmogus, koks žiaurus jis gali tapti. Tačiau autorės istorija kartu yra ir puikus ryžto, drąsos ir atsidavimo pavyzdys. Tiesiog neturiu ką daug pasakyti apie šitą knygą, ji mane labai paveikė emociškai, tiesiog dabar net sunku ant širdies. Nesigailiu, kad perskaičiau, nors knyga iš tiesų nemaloni..


Anotacija: Kiekvieną dieną visame pasaulyje daugybė moterų ir vaikų parduodama į sekso vergiją. Somaly Mam buvo penkiolika, kai ją pardavė jos netikras senelis.
Gūdžioje Kambodžos girioje gimusi mergaitė visą dešimtmetį buvo verčiama dirbti viešnamiuose, tarnaujančiuose galingam Pietryčių Azijos sekso verslui. Ji patyrė neapsakomą žiaurumą ir iškentė tokių baisybių, kad nepamirš jų visą gyvenimą. Tik sulaukusi dvidešimt kelerių, Somaly Mam įstengė ištrūkti. Nepajėgdama užmiršti nelaimėje paliktų mergaičių, ji pradėjo atkakliai ir narsiai kovoti su prekyba žmonėmis, gelbėti sekso verslo aukas – kai kurioms tebuvo penkeri ar šešeri metai. Ši moteris suteikė joms prieglobstį, reabilitaciją, gydymą ir meilę, prikelsiančią naujam gyvenimui. Iki skausmo tikroviška Somaly Mam istorija atskleidžia, kaip žmogus gali nusiristi į patį dugną, tačiau kartu šis atviras pasakojimas liudija, kad prievartai pasipriešinti įmanoma.

Somaly Mam yra AFESIP (organizacijos, ginančios nelaimės ištiktas moteris) prezidentė, viena iš jos įkūrėjų Kambodžoje ir Somaly Mam fondo Jungtinėse Amerikos Valstijose prezidentė. 2008 m. ji gavo Pasaulio vaikų apdovanojimą už vaikų teisių gynimą ir Rolando Bergerio apdovanojimą už žmogiškojo orumo saugojimą, 2009 m. buvo įtraukta į žurnalo „Time” paskelbtą šimto įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Autorė gyvena Kambodžoje.

Citatos. Alchemikas.

Visą laiką būnant su tais pačiais žmonėmis <..> jie ilgainiui tampa tarsi mūsų gyvenimo dalimi. O tapę mūsų gyvenimo dalimi, jie užsinori tą gyvenimą pakeisti. Mat kiekvienas tariasi tiksliai žinąs, kaip turėtų gyventi kitas. Tik nė vienas niekad nežino, kaip turėtų gyventi jis pats. (26psl)

Ogi štai: tam tikrą akimirką mes nebeįstengiame valdyti savo gyvenimo, ir nuo tada jį ima vairuoti likimas. Tai ir yra didžiausioji pasaulio apgavystė. (28psl.)

Žmonės dažnai šneka keistus dalykus. Kartais geriau būti su avimis, kurios visada nebylios ir kurių visas rūpestis - vanduo ir žolė. Ar, pagaliau, su knygomis, kurios pasakoja neįtikėtinas istorijas, bet tik tada, kai tu nori jas girdėti. O kai kalbi su žmonėmis, šie kartais nušneka taip, kad nebežinai, ką atsakyti. (30psl.)

Kiekvienas iš mūsų ankstyvoje jaunystėje žino savąją Asmeninę Legendą. Tuo gyvenimo laikotarpiu viskas aišku, viskas atrodo įmanoma, nebijome svajoti ir kalbėti apie tai, ką norėtume veikti gyvenime.Tačiau laikui bėgant atsiranda paslaptinga jėga, kuri stengiasi mums įteigti, kad jos, tos Asmeninės Legendos, įvykdyti neįmanoma. (32psl.)