2013 m. kovo 31 d., sekmadienis

107. Franz Kafka „Metamorfozė“

Franz Kafka METAMORPHOSIS
Novelė (1915m)
 

Metamorfozė - žymiausia šio austrų rašytojo novelė, knygoje, iš kurios skaičiau aš, užimanti vos 31 puslapį.
Tai pasakojamas apie paprastą darbininką Gregorą Zamzą, kuris vieną rytą pabunda nebe žmogus, o vabalas.

Labiausiai stebina tai, kad autorius viską pasakoja kaip patį natūraliausią dalyką pasaulyje. Pavirto vabalu, na ir kas? Ne tai gi čia svarbiausia, skaitytojau, ne ten tu dėmesį kreipi. Kas? Kaip? Kodėl? Verčiau šiuos klausimus palikite nuošaly, nes atsakymų vargiai sulauksit.

Pats Gregoras irgi tragedijos iš to nedaro. Jis tapo vabalu. Taip, gal kiek neįprasta, sunku judėti, apskritai labai keista. Tačiau baisiau jam kas kita... Kas aprūpins šeimos narius pinigais? Kaip čia dabar į darbą nenueis? Ką viršininkas pasakys? Juk išbars, gal net ir atleis. Jo padėtis nekelia jam tiek galvos skausmo, kiek tie visi kasdieniai buitiniai rūpesčiai neleidžiantys nei valandėlei atgauti ramybės. Rodos, tuoj pat tekinas bėgtų į tą darbą, tik, kad ta vabališka nugara neleidžia atsikelti...

Iš pirmo žvilgsnio gal ir norėtųsi nusijuokti iš šios absurdiškos istorijos. Tačiau kažkaip skaitai, skaitai ir juokas neima, o gal net kažkiek negera darosi. Iš pradžių sesuo, vienintelė išdrįstanti įkelti koją į jo kambarį, juo rūpinasi, atneša atliekų nuo vakarienės stalo, dulkes prašluosto. Tačiau tie vizitai vis retėja ir namiškiai Gregoro nebemato. Jie tik mato šlykštų vabalą, kažkokį piktybinį auglį, pūlinį, naštą, kurios neina nusikratyti.
Tačiau pabandykim, kaip ir autorius, to vabalo nematyti. Gregoras - kaip voverė užsisukusi rate. Namai - darbas - namai - darbas. Kiti, kiti, kiti. Ne jis, o kiti. Robotas, savo poreikius pamiršęs.




106. Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“

Antoine de Saint-Exupéry LE PETIT PRINCE
Novelė (1943m)

Kūrinėlis pirmiausia nustebinęs savo kuklia apimtimi, o perskaičius ir savo paprastumu. Mėgstu tokius tekstus, paprastus, elementarius, tačiau turinčius, ką pasakyti (žinoma, gal čia ir mano tingumas ieškoti paslėptų prasmių, po įmantriais filosofiniais sakiniais, heh). Taigi, kai Mažasis princas jau daugelio atsidavusių skaitytojų mėgstamiausiųjų sąrašuose, aš jį perskaičiau tik dabar...

Tai va, faina knygelė, su paveiksliukais! Kaip seniai beskaičiau kažką su iliustracijomis! Beje, piešė jas pats knygos autorius. Irgi, neįmantrūs piešinėliai, bet vistiek, tokie mieli.

  

Visokių prasmių ir poteksčių čia galima atrasti. Bet labiausiai man patiko mintis, kaip mes apsisunkiname savo gyvenimą bereikalingais skaičiais, žodžiais, titulais, statusais, mintimis, blokadom, barikadom, sienom ir pan. Kaip mes apsisunkiname save ir kitus. Kaip užaugam ir pamirštam kas svarbiausia, nors turėtų atvirkščiai juk būti.. Kaip iš tikrųjų viskas yra paprasta, kai žiūri širdimi. Norėčiau ir aš nusiimti tuos rimtumo ir netikrumo akinius, nors kartais.





2013 m. kovo 27 d., trečiadienis

105. Jurga Ivanauskaitė „Agnijos magija“

Jurga Ivanauskaitė AGNIJOS MAGIJA. TIK NE INTELEKTUALAMS
Puslapių skaičius: 377
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Pirmoji pažintis su garsios lietuvių rašytojos (ir ne tik) kūryba. Kažkaip norėjosi pradėti nuo man žinomiausios jos knygos - Miegančių drugelių tvirtovės, tačiau jos bibliotekoje, deja, tuo metu nebuvo.

Tai va. Tikėtis kažko, kaip ir nesitikėjau. Nors prisipažinsiu, kažkokie lūkesčiai gal ir ruseno, juk kažkuo jos knygos privalo žavėti, juk ne veltui tokia mėgiama ši autorė. Kodėl pasirinkau Agnijos magiją? Arba kodėl išvis užsimaniau Ivanauskaitės? Arba kodėl būtent paskutinio apsilankymo bibliotekoje metu nusprendžiau nueiti prie tų lentynų, prie kurių paprastai manęs nepamatysi? Kas gi tai lėmė, ar mėnulio padėtis ar dar koks planetų išsidėstymas, neaišku.. Bet užsimaniau Ivanauskaitės ir ką tu man...(?)

Šioje knygoje autorė neva (o gal) užrašė kažkokios merginos vardu Agnija gyvenimo patirtis, kurias jis pati jai perdavusi daugybės prirašytų sąsiuvinių pavidalu. Tai ir mėginimai mokytis MAGIJOS, nuotykiai įvairiose pasaulio vietelėse tarp kurių ir pats Tibetas, savęs paieškos ir saldžiarūgščiai meilės išgyvenimai.

Agniją net sunku apibūdinti, ji tokia įvairiapusiška. Na, tikriausiai kaip ir kiekvienas mūsų. Kaip joje yra šimta Agnijų, kurios tarpusavyje nuolatos ginčijasi, taip mumyse tūno šimtai žmogeliukų, manančių, kad jų nuomonė teisingiausia. Taip ir plėšomės į visas puses, vietos nerasdami. Ir štai šis Agnijos paveikslas, primenantis mozaiką iš daugybės įvairių dydžių ir spalvų detalių, leidžia su ja susitapatinti ir priartinti knygą prie savęs. O kas gi nemėgsta, kai taip būna?

Būna knygų, kurios tokios stiprios, kad perskaičius būtina pertrauka, kad galėtum vėl kažką panašaus skaityti. Taip man būna su Remarku. Nes jeigu krimsčiau jo knygas vieną po kitos, žavesio jos netektų. O padarius kelių mėnesių pertraukėlę, vėl krykštauji iš džiaugsmo kažką nerealaus atradusi. Agnijos magija - gana ryški, spalvinga, triukšminga knyga. Nežinia, galbūt tai ir ne visai teigiamas dalykas. Tačiau aš manau, kad kartais ir gero gali būti per daug. Neišpaikim.

Taigi, pirmasis pasimatymas su Jurgos Ivanauskaitės knygomis praėjo sklandžiai ir maloniai. Tikėkimės bus ir antras.. :)





2013 m. kovo 26 d., antradienis

104. Thomas Harris „Avinėlių tylėjimas“

Thomas Harris THE SILENCE OF THE LAMBS
Puslapių skaičius: 351
Leidykla: Obuolys
Iš kur gavau? Laimėjau Aš skaitau konkurse

Tinginys vėl bus pagavęs mane. Nei skaityti, nei rašyti nesinori. Tačiau kovas jau persirito į antrą pusę, o knyga dar tebeguli neaprašyta.

Kas nėra girdėjęs apie garsiąją detektyvę Klarisę Starling ar Hanibalą Lekterį? Tikiu, kad dauguma yra girdėję, net didžiausiam užkampy gyvenantys. Šios knygos ekranizacija sulaukė beprotiško populiarumo, susišlavė penkis oskarus iš kurių vienas teko Anthony Hopkins, genialiai įkūnijusiam Hanibalą Lekterį.

Šioje knygoje dar universiteto nebaigusi, šviežiai iškepta agentė Klarisė Starling padeda tirti Bizono Bilo bylą. Jis grobia jaunas moteris ir nudiria jų odas. Padedama taiklių Hanibalo Lekterio įžvalgų jį bando sugauti žudiką.

Kadras iš filmo "The Silence of the Lambs" (1991m.)
Tikrai įdomi knyga, prikaustanti tyrimo tėkmė. Na, tikriausiai čia yra viskas, ko gali norėti iš detektyvinio romano: kraują stingdančių detalių, atrodo, neišnarpliojamų galvosūkių, kliūčių, neįprasto tyrėjo portreto. O dar bauginanti, nors kartu ir be galo žavinti, intelektuali ir klastinga Lekterio asmenybė.

Bet rašant šį tekstą neapleidžia abejonės. Taip, ir įdomu, ir visa kita. Tačiau vietomis buvo per sausa, skaičiau tiesiog mechaniškai. Todėl iš bendro įvertinimo viena knygelė išskrenda.



2013 m. kovo 4 d., pirmadienis

103. Fiodoras Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“

Фёдор Миха́йлович Достое́вский ПРЕСТУПЛЕНИЕ И НАКАЗАНИЕ
Puslapių skaičius: 243
Leidykla: Žaltvykslė
Iš kur gavau? Iš mokyklos bibliotekos

Kūrinys laikomas rusų literatūros klasika, šedevru, todėl nenuostabu, kad brukamas skaityti mokykloje. Tiesą sakant, jei ne toji mokykla, šios knygos dar kelis metus nebūčiau ėmusi į rankas. Baisiai man ji sunki, rimta, sudėtinga rodėsi. Bet pradėjus skaityti pirmuosius puslapius, net laiko nuovoką praradau.

Taip, skaitymą daug lengvesnį padarė sutrumpintas variantas, kurį skaičiau. Nors dabar visai norėtųsi ir visą kūrinį perskaityti, dar neišskrostą.

Pagrindinis kūrinio veikėjas - Raskolnikovas, genamas nepriteklių ir įvairių asmeninių savo susigalvotų priežasčių - įvykdo nusikaltimą. Nužudo seną, bjaurią palūkininkę ir per klaidą jos seserį. Po žmogžudystės vaikiną kankina siaubingi sąžinės priekaištai, vidinės kančios, kliedesiai, jis išgyvena būsenas baisesnes, rodos, ir už patį pragarą.

Ši knyga (ar pusknygė, nežinau kaip vadinti tai ką perskaičiau) man be galo patiko. Purvina, skurdi, priešiška aplinka ir žmogus, kuris gyvena nepavydėtiną gyvenimą bei kovoja su savo vidiniais demonais. Raskolnikovo blaškymasis, neapsisprendimas, kančia taip gerai ir įtaigiai perteikti, kad rodosi pačiai tas sunkumas ant širdies jaučiasi ir vos ne pykina.

Ar galite įsivaizduoti jog skaitote kriminalinį romaną, kuriame žudikas jau nuo pirmų puslapių aiškus? Šis yra būtent toks. Ir nepaisant to, kūrinio metu neapleidžia įtampa. Prisipažins Raskolnikovas ar ne, pasakys tiesą ar vis dėlto nutylės? Kada jis perdegs, kada gi jis sprogs? Atrodo, kad viso romano metu jis vaikšto stačiu skardžiu, nuo kurio tuoj nukris.

Dialogai knygoje nepaprastai gyvi ir ryškūs. Atrodo šalia stovi ir savom ausim viską girdi. Veikėjai taip pat, visi išraiškingi, savaip įdomūs ir šarmingi.

Tai viena geriausių pastaruoju metu skaitytų knygų.

Patiko. Rekomenduoju. Prisiminsiu.