112. Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly"

Vincas Mykolaitis-Putinas  ALTORIŲ ŠEŠĖLY
Puslapių skaičius: 942
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Mokyklos biblioteka

Knyga iš mokyklinės privalomosios literatūros sąrašo, kurią turėjau perskaityti per vasarą. Keista, tačiau didžiulė jos apimtis nelabai gąsdino, lyg ir kirbėjo kažkokia nuojauta viduje, kad nenusivilsiu skaitydama šį kūrinį. Ir nuojauta pasitvirtino su kaupu.

Šį romaną sudaro trys dalys: „Bandymų dienos", „Eina gyvenimas" ir „Išsivadavimas".

(kas nesate skaitę knygos ir nenorite sužinoti kai svarbių detalių, šios pastraipos galite neskaityti.)
Pirmoje dalyje pagrindinis veikėjas, dar jaunutis vaikinas Liudas Vasaris pradeda lankyti kunigų seminariją. Čia jis pirma kart atidžiau susipažįsta su kunigų gyvenimu, su taisyklėmis, prievolėmis ir pareigomis. Čia jis po truputį atranda savo poeto talentą. Čia taip pat gimsta ir pirmieji prieštaravimai, abejonės, prasideda pirmosios savigraužos ir vidinės kovos kankinusios Vasarį dar ne vienus jo gyvenimo metus. Antroje dalyje Liudas jau baigęs seminariją, jaunas kunigėlis paskirtas į gana apleista Kalnynų parapija, kurioje jo iliuzijos galutinai susiduria su realybe. Ne kiekvienas kunigas yra šventas Dievo tarnas, nuolankiai atsidavęs kunigystei. Ne vienam kunigui, sutana nėra pernelyg reikšminga, o kunigavimas lyg buvimas bankininku ar kokiu ūkininku - paprasčiausias darbas. Tačiau yra ir tokių kunigų, kurie taip pasinėrę į savo tarnystę, kad nemato aplink save realaus gyvenimo. Matydamas aplink save tokius žmones, Liudas Vasaris neranda tokio į kurį galėtų lygiuotis ir dar labiau ima jausti, kad sėdi ne savose rogėse. Paskutinioji dalis, labai gražiu pavadinimu „Išsivadavimas" pasakoja apie Vasario gyvenimą po karo, praėjus dešimčiai metų po jo kunigavimo Kalnynuose. Pasibastęs po pasaulį jis grįžta į gimtąją Lietuvą, į Kauną. Vasaris po ilgų ieškojimų po truputį atsideda kūrybai, tačiau kunigo šešėlis jo neapleidžia ir toliau drasko jo širdį.

V. Mykolaitis - Putinas

Štai, čia itin glaustai atpasakojau knygos siužetą. Pagrindinis dalykas, kurį minėjau kunigystės ir kūrybos priešprieša, kuri kankino Vasarį visą jo gyvenimą. Tačiau nepaminėjau dar daugybės dalykų, jaunystės draugės Liucės, su kuria ryšys buvo itin stiprus, baronienės, kuri padėjo Vasariui suprasti daugybę dalykų ir paliko jo gyvenime neišdildomą žymę. Esmė tame, kad šis kūrinys yra toks daugiasluoksnis, toks įvairus, kad apie jį būtų galima rašyti ir rašyti. Skaitydama šią knygą jutau kaip augu kartu su pagrindiniu veikėju, kaip kartu su juo kenčiu ir kartu džiaugiuosi. To nejutau skaitydama bet kurią kitą lietuvišką knygą. Puslapiai tirpte tirpo ir man šis kūrinys nenusibodo, nors dažnai Vasario pamąstymai ir kartojasi.

Džiugu, kad ši knyga įtraukta į privalomų knygų sąrašą, manau, kad ne vieną ji turėtų sudominti. Juk daugelis patiria tėvų spaudimą pasirinkti vienokį ar kitokį gyvenimo kelią, daugel slegia sunki tėvų lūkesčių našta, o šioje knygoje Vasario ir jo tėvų santykis yra būtent toks. Nežinau, man ši knyga labai patiko ir palietė, todėl vertinu ją aukščiausiu įvertinimu!