2012 m. birželio 30 d., šeštadienis

Graužtukas: 4. Krajonas „Kelionė namo: Maiklas Tomas ir septyni angelai “

Lee Carroll THE JOURNEY HOME: THE STORY OF MICHAEL THOMAS AND THE SEVEN ANGELS
Puslapių skaičius: 304
Leidykla: NANDANAS
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Susivilioju aš visokiom knygom, kurios atsieit ims ir pakeis gyvenimą. Leiskitės į šią metafizinę kelionę Namo su Maiklu Tomu... ji nuostabi ir neužmirštama - liks su jumis amžinai! - skelbia anotacija. Na ką, aš ir pabandžiau leistis, tačiau man kažkaip norėjosi, kad ta kelionę vis dėlto užsimirštų.

Negaliu labai teisti, visgi perkopiau vos penkiasdešimties puslapių ribą, tačiau man atrodo, kad tiek užtektų jog perkąsčiau šios knygos stilių ir tą pamokslavimą. Man tiesiog nepatinka tokios knygos, kur istorija yra kaip ir antraeilis dalykas. Rodos, autorius žino kažką labai ypatingo ir nori tą pasakyt kitiems, tik šast į galvą šovė, kad reikia parašyt knygą, susigalvoja kažkokį Maiklą Tomą, kuris vat ims ir patirs nušvitimą. Net Coelho Alchemikas šiuo atvėju man atrodo geresnis

KNYGOS NUGARĖLĖ: Pagrindinis knygos herojus Maiklas Tomas - iš pažiūros visiškai paprastas žmogus, gimęs Minesotoje ir dirbantis Los Andžele. Jį galima būtų laikyti amerikietišku normalumo ir... nepasitenkinimo simboliu. Dėl nelaimingo atsitikimo atsidūrusį ant mirties slenksčio Maiklą aplanko angelas ir paklausia, - ko Maiklas iš tikrųjų norįs? Šis atsako, kad labiausiai norįs grįžti... NAMO! Kad pasiektų savo galutinį tikslą, Maiklas visų pirma turi leistis į žygį per nuostabų angeliškų būtybių, išmintingų mokytojų, kraštą, patirti ten daugybę nuotykių, įveikti nemaža išbandymų ir net akis į akį stoti prieš įsikūnijusį blogį. Vargu ar Maiklas įsivaizdavo, kad kelionėje bus tiek jaudulio, tiek pagarbios baimės kupinų ir juokingų akimirkų.

2012 m. birželio 29 d., penktadienis

68. Hugh Prather „Užrašai sau“

Hugh Prater NOTES TO MYSELF My Struggle to Become a Person
Puslapių skaičius: 168
Leidykla: Trigrama
Iš kur gavau? Laimėjau.

Vertinu: 1/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)


Ilgai lipau per save, kol prisiverčiau parašyti šį įrašą. Stengiaus to išvengti, tačiau šį blog'ą rašau, kad visos mano perskaitytos knygos būtų užfiksuotos, todėl neaprašiusi šios viską sugadinčiau. 

Knygą laimėjau viename Aš skaitau trečiadienio konkurse. Todėl man ir nemalonu rašyti, nes turiu prisipažint, kad knyga man nepatiko. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad beveik nesupratau, ką skaitau. Viskas kažkaip sudėtingai parašyta ar vertimas prastas, nežinau. Pats rašymo stilius taipogi, nelabai patiko. Atrodo, kad kartais akivaizdžius dalykus norėta aprašyt kažkaip labai jau mandriai. 

Įžangoje man patiko ši vieta:
"Užrašai sau" iš esmės buvo šūsnisgelsvų lapų (juos vadinau dienoraščiu), kuriuose ką nors aiškindavausi, aprašydavau savo skausmus, rūpesčius ir didžiulį tiesos ilgesį. Daugelyje įrašų spėliodavau, bet, kadangi iš paskutiniųjų stengiausi būti sąžiningas, kartais atspėdavau. <..> Skaitydamas kiekvieną skirsnį, prisimenu beveik visas mintis, atėjusias į galvą rašant - ir dar vienas man įdomus dalykas - aš prisimenu, ar tada melavau tvirtindamas sau, kad nemeluoju. 

Apskritai, dabar manau, kad įžanga man ir patiko labiausiai, nes truputį priminė mane ir žadėjo, kad perskaitysiu kažką, kas padės man susivokt. Dėja. 

P.S. Šiuo metu išgyvenu žiaurius neskaitadienius.. :( Todėl ir su šia ilgai vargau, nors ji ir tokia mažutė.

KNYGOS NUGARĖLĖ:  „Užrašai sau” — ištraukos iš dienoraščio, kuriame Hju Prateris sąžiningai aprašo savo jaunų dienų skausmus, rūpesčius ir didžiulį tiesos ilgesį. 
Ko gero, vienatvė — netinkamai vartojamas 
žodis. Man būti vienam reiškia būti kartu — 
tai dar vienas mano susitikimas su gamta, 
su būtimi, dar vienas mano savasties 
susijungimas su visomis kitomis savastimis. 
Vienatvė reiškia, jog mano sielos dalys 
surenkamos iš naujo, jog savasties 
gabalėliai, išbarstyti pykčio ir baimės, 
sulipdomi, ir aš vėl galiu matyti, kad maži 
dalykai yra maži, o dideli dalykai — dideli.

2012 m. birželio 17 d., sekmadienis

67. Sylvie Germain „Gintarinė naktis“

Sylvie Germain NUIT - d'AMBRE
Puslapių skaičius: 320
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos
Knygos Naktų knyga tęsinys.

Vertinu: 3 su +/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Pagaliau ir antrąją knygą perskaičiau. Apskritai, tai sunkoka su jom abiem buvo, ilgos pastraipos, mažai dialogo..

Tas rašymo stilius labai jau mandras, bet dabar, perskaičiusi abi knygas, supratau, kad tas savotiškas mandrumas man patinka.

Ši knyga tamsesnė, žiauresnė. Veikėjai jei nusikalsta tai užsigraužia iki beprotybės, jeigu kenčia, tai iki savižudybės, jei myli tai iki proto aptemimo. Kadangi pagrindinis šios knygos veikėjas, pravarde Gintarinė Naktis, pilnas pykčio iki pat pirštų galiukų, jis tą pyktį lieja į aplinką. Stebėjausi, koks žmogus gali būti pagiežingas, koks negailestingas ir šaltas. Skaitydama apie žmogų, kurį jis nužudė, vos neverkiau. Svarsčiau, nejaugi nepabus jo sąžinė, nejaugi jo neužgrauš kaltė? O pabaigoje kone jam ir atleidau.

Čia, kaip ir anoje knygoje, taip pat daug misticizmo, simbolių, likimo ženklų, paslapties ir keistumo. Skaitant ją neapleidžia kažkoks nerealumo jausmas. Meilės daug, bet kartu ir per mažai, daug tylos, liūdesio, kančios, tikėjimo. Bendrai paėmus, Penielių giminės istorija man paliko įspūdį, nors antroji knyga patiko labiau. Manau, jeigu atsirastų trečia dalis, su malonumu ją griebčiau.

P.S. Šios knygos viršelis bent gražesnis.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Tai antrasis šiuolaikinės prancūzų rašytojos Sylvie Germain (g. 1954) romanas, NAKTŲ KNYGOS ir Penielių šeimos sagos tęsinys. 
Tai knyga apie antrąjį Polinos ir Batisto sūnų Šarlį Viktorą, pravarde Gintarinė Naktis Ugninis Vėjas, kupiną pagiežos, pykčio ir neapykantos sau ir visam pasauliui. Šis romanas – jo kelionės į blogio pakraštį istorija, kurios pabaigoje jį, kaip Biblijos Jokūbą, parbloškia Angelas.

Sylvie Germain mums pateikia kupiną keistų epizodų kūrinį, kurio kiekvienas puslapis, regis, persmelktas Apokalipsės dvasia ir kur, kaip sako Šelingas, „tiesa tampa išmone, o išmonė – tiesa“.

2012 m. birželio 13 d., trečiadienis

66. Harlan Coben „Netikėtas smūgis“

Harlan Coben DROP SHOT
Puslapių skaičius: 320
Leidykla: Jotema
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Mėgstu šio autoriaus detektyvus! Kiek skaičiau jo knygų (o iki šios skaičiau dvi: "Miškai" ir "Tik vienas žvilgtelėjimas") dar neapvylė. Nors mano mylimiausia lieka pirmoji - "Miškai".

Kaip visada, įdomi, įtraukianti istorija, šmaikštus pasakojimo stilius ir visiškai netikėta pabaiga. Man nesuvokiama, kaip autorius viską taip puikiai suraizgo. Pabaiga buvo tokia, kurios visai neįsivaizdavau, o kažką panarstyt bandžiau, bet ech, ką čia aš.. Tai va, man tikrai patinka, būtinai ieškosiu daugiau jo knygų, gaila, kad bibliotekoje retai pasitaiko.

Skaitosi tikrai labai lengvai, kadangi labai daug tiesioginės kalbos. Vienu prisėdimu šimtą puslapių laisvai galima patvarkyti. Ai, man galbūt kartais kliuvo tie tipo juokeliai, kartais atrodydavo kiek perspausta, bet šiaip tai daugiau neturiu jokių priekaištų.

P.S. Knyga nėra sunki, puikiai tinka norint atsipalaiduot, užsimiršt, kai gaila laiko skaityti visokius niekalus.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Stadione, priešais kioską, kur Moet šampano taurė kainuoja 7,50 dolerio, šaltakraujiškai nušaunama jauna moteris. Kažkada ji buvo pasiekusi svaiginančias teniso aukštumas. Dabar, JAV atvirųjų varžybų įkarštyje, laikraščių antraštės liaupsina kitą jauną žaidėją iš kitos barikadų pusės. Kai sporto agentas Mironas Bolitaras imasi tirti nužudymą, jis atskleidžia ryšį tarp šių dviejų žaidėjų ir prieš šešerius metus įvykdytą žmogžudystę prabangiame klube.
Greitai Mironas įklimpsta susidūręs su nesąžiningu JAV senatoriumi, pavydžia motina ir mafija. Jis supranta žaidžiąs labai pavojingą žaidimą – su žudiku ir tiesa.

2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

65. Erich Maria Remarque „Vakarų fronte nieko naujo“

Erich Maria Remarque IM WESTEN NICHTS NEUES
Puslapių skaičius: 181
Leidykla: Šviesa
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 3.5/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Valio, pagaliau perskaičiau! Nenoriu pasakyt, kad labai vargau beskaitydama, ne, ne, noriu pasakyt, kad džiaugiuos pagaliau ją į rankas gavus. Beje tai aštuntoji knygų iššūkio knyga.

Antra šio autoriaus knyga (pirmoji buvo Naktis Lisabonoje). Kažkaip keista man su tom Remarko knygom būna, pritrūksta tiek mažai iki visiško gėrio.

Skaityti knygas karo tematika tikrai įdomu. Jau seniai man atrodė, kad karas yra beprasmiškas dalykas, o ši knyga tik dar labiau sustiprino mano nuomonę. Juk karuose draskosi ne tie ponuliai, kurie to užsimanė, o nekalti žmones, kurie nei nori to karo, nei jiems reikia. Knyga labai nuoširdi ir skausmingai atvira. Truputį komiška, bet daugiausia tai tragiška. Ir liūdna. Na, jeigu jau neskaitant taip pasijunti, tai užvertęs knygą. Nelabai turiu ką pasakyt, net nenoriu jos aptarinėt. Tiesa, girdėjau, kad ši knyga yra mokyklos privalomos literatūros sąrašuose. Aš dar nenugyvenau iki to kol reiks mokykloj jį narstyt, bet jau kai reiks, tai pasigailėjimo nebus.

P.S. Daug citatų prisižymėjau, teks pamiklint pirštus jas išrašant čia.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Įžymaus vokiečių rašytojo antimilitaristinis romanas apie Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame žūsta ištisa vokiečių jaunimo karta. 

Scena iš 1930 metų knygos ekranizacijos
(All Quiet on theWestern front)
CITATOS

Į areną turėtų išeiti abiejų šalių ministrai ir generolai su maudymosi kelnaitėmis, apsiginklavę lazdomis, ir tegu mušasi tarp savęs. Kurie liktų gyvi, tų šalis ir nugalėtų. Tai būtų daug paprasčiau ir geriau negu čia, kur kovoja visai ne tie žmonės. 

Mes jau nebenorime šturmuoti pasaulio. Mes bėgliai. Mes bėgame patys nuo savęs. Nuo savo gyvenimo. Mes buvome aštuoniolikos metų ir tik pradėję mylėti pasaulį ir gyvenimą; mes turėjome į tai šaudyti. Pirmoji sprogimo granata pataikė mums į širdį. Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo žmogaus siekimų, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime; mes tikime karu. 

Mes esame bejėgiai kaip pamesti vaikai ir patyrę kaip seniai, mes esame šiurkštūs ir liūdni, ir paviršutiniški, - aš manau, kad mes esame žuvę.

Kiek vis dėlto sielvarto gali sutilpti dviejuose tokiuose mažuose lopinėliuose, kuriuos galima uždengi vienu nykščiu, - žmogaus akyse!

Ilgus metus mes nieko daugiau neveikėme, tik žudėme žmones. Tai buvo pirmoji profesija mūsų gyvenime. Visa, ką mes žinome apie gyvenimą, - tai mirtis. Kas gi bus po viso to? Ir kas bus iš mūsų?

Mūsų mintys yra molis; jas minko besikeičiančios dienos; jos geros kai mes ilsimės, jos miršta, kai mes gulime ugnyje. Mūsų vidus granatų išraustas kaip išraustas laukas aplinkui.

Visos kitos funkcijos miega žiemos miegu, gyvybei rūpi tik viena, kaip pabėgti nuo visą laiką gresiančios mirties; gyvenimas, norėdamas išsaugoti mūsų instinktą, pavertė mus galvojančiais gyvuliais; jis padarė mus bukus, kad nesutriuškintų mūsų siaubas, kuris mus užgriūtų, jei galvotume aiškiai ir sąmoningai; jis pažadino mumyse draugiškumą, kad mes nenusiristume į vienatvės bedugnę; jis suteikė mums laukinio žmogaus abejingumą, kad mes, nieko nepaisydami, kiekvieną momentą jaustume pozityviąsias puses ir sukauptume jas kaip atsargą prieš nebūties antpuolį. 

2012 m. birželio 9 d., šeštadienis

64. Herbjørg Wassmo „Septintas susitikimas“

Herbjørg Wassmo DET SJUENDE MOTE
Puslapių skaičius: 384
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 3/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Antra Wassmo knyga, kurią skaičiau. Įspūdžius apie pirmąją galit čia rasti. Patiko (net labai!), kad rašo apie tapybą, dailę, meną. Patiko, kad rašo apie nebylią dviejų žmonių meilę. Nežinau, kas dar man galėjo patikti. Tikriausiai vėl kibsiu prie rašymo stiliaus, kažkoks jis man sudėtingas. Ne kartą mintį pamesdavau. Tačiau net ir nepaisant to, pavyko perskaityti gana greitai.

Patiko, kad knyga padalyta į skyrius: vienas skyrius apie moterį, kitas - apie vyrą. Ir taip kol jie atsikapsto iki vienas kito. Įdomiau taip, prasiblaškai šiek tiek, visgi skaitai ne vieną, o dvi istorijas.

Kaip ir Tora, taip ir Ruta yra kilusi iš salos Norvegijos šiaurėje. Iš salos su uždara, visada pasiruošusia smerkti ir teisti bendruomene. Jos gyvenimas nėra labai saldus. Jame nėra daug atviros meilės ar nuoširdžių pokalbių tarp tėvų ir vaikų. Tikriausiai autorei įdomiau pasakoti apie nelaimingus žmones. Taigi, išsivadavusi iš salos, Ruta ir pradės gyventi iš tikrųjų. Tik aišku, neapsieisim be kelių karčių pipirų. Kitas svarbus istorijos dalyvis Gormas - tipas žmonių, kurie turėdami viską, kartu neturi nieko. Taigi, jie abu šiek tiek "sulūžę". Nors kažin ar yra kitokių?

Apskritai, ši istorija man graži. Tiksliau, ši meilės istorija. Ji tokia išlaikyta, subrandinta. Gal kiek nereali, o tiksliau reta. Šiek tiek paslaptinga. Bet žinoma, visų šių 384 puslapių neužima vien seilėtos svajonės (tokių čia išvis mažai). Ruta ir Gormas ne tik ieškos vienas kito. Kartu jie ieškos ir savojo "aš", savo kelio, savo gyvenimo, savo laimės. Bus daug blaškymosi.

P.S. Vos ne ant kiekvienos Wassmo knygos ar bent jau anotacijoje užsimenama, kad ji kažkokios tai "Dinos knygos" autorė. Kas per "Dinos knyga"? Turiu perskaityt.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Dar vienas populiariosios „Dinos knygos“ autorės romanas (1990 m. „Dinos knyga“ gavo Norvegijos knygų prekybos premiją kaip perkamiausia 9-ojo dešimtmečio knyga.)
2000 m. pasirodęs autorės romanas „Septintas susitikimas“ nebeturi tamsaus, rūstaus Dinos trilogijos kolorito. Pasak kritikų, jis parašytas iš širdies ir pirmiausia kreipiasi į skaitytojo jausmus.
„Septintas susitikimas“ – knyga apie meilės ir meno magiją, apie teisę būti savimi, apie vyrą ir moterį, kurie skirti vienas kitam, tačiau daugybę metų taip ir nesugeba kits kito pasirinkti. Iki septinto jų susitikimo... Kai nuėję ilgą kelią, matuojamą šešiais trumpais susitikimais, Ruta Neset, jau pasaulinio lygio dailininkė, ir verslininkas Gormas Grandė, pagaliau išsivaduoja iš praeities šešėlių ir pasitinka bendrą ateitį.