2011 m. lapkričio 29 d., antradienis

PERSKAITYTI NEGALIMA ATIDĖLIOTI | 2012m. knygų iššūkis

Taigi, taigi. Sumaniau ir aš sudalyvauti šioje knygų skaitymo akcijoje. Nes jau ir pas mane yra prisikaupę krūvelė knygų, kurių vis niekaip neperskaitau.

PAGRINDINIS SĄRAŠAS
1. Hermann Hesse - Stepių vilkas. Paskutinė Klingzoro vasara. ("RECO DIAS" 1991m.)
2. Umberto Eco - Rožės vardas (Tyto alba, 2001m.)
3. Erich Maria Remarque - Vakarų fronte nieko naujo (Šviesa, 1989m.)
4. Erich Maria Remarque - Kelias atgal (Spindulys, 1993m.)
5. Erich Maria Remarque - Naktis Lisabonoje (Vaga, 1992m.)
6. Stephen King - Gyvunėlių kapinės (Eridanas, 1995m.)
7. Stephen King - Tylos zona (Eridanas, 1997m.)
8. Hagardas Henris Raideris - Karaliaus Saliamono kasyklos (Aura, 1987)
9. Bret Easton Ellis - Amerikos psichopatas (Kitos knygos, 2010m.)
10. J. D. Salinger - Apsakymai ir apysakos (Vyturys, 1990m.)
11. Haruki Murakami - Norvegų giria (Baltos lankos, 2005m.)
12. Charlotte Bronte - Džeinė Eir (Alma littera, 2007m.)

ALTERNATYVIOS KNYGOS
1. John Irving - Našlė vieneriems metams (Alma littera, 2002m.)
2. Jack Kerouac - Kelyje (Šviesa, 1991m.)

Štai ir sąrašas! Pažiūrėsim kaip seksis... :p

2011 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

19. John Irving "Pasaulis pagal Garpą"

Puslapių sk.: 544
Originalus pavadinimas: THE WORLD ACCORDING TO GARP
1994m. leidimas. (Knyga parašyta 1978m.)
Leidykla: Valstybinis leidybos centras

Pasaulis pagal Garpą
Gaila, kad neradau normalaus tos knygos viršelio, kurią aš skaičiau, to senesnio leidimo. Visos arba labai mažos arba url blogas. Tad įdėjau tokią.
Ak, jaučiuos atlikus žygdarbį, pirmą kart skaičiau Irvingą ir dar populiariausią jo knygą. Knyga tikrai stora, nemaniau, kad įveiksiu, bet kaip matot, jeigu rašau čia, reiškia pavyko! :) Kadangi kaip jau sakiau, skaičiau seną leidimą, ten raidės tokios mažytės ir smulkios, kartais būdavo tikrai sunku skaityti.

Pasaulis pagal Garpą“, nuo pasirodymo 1978 m. sulaukęs 25-ių laidų, tebėra J. Irvingo prozos viršūnė. Tai romanas, kuriuo autorius teigia norėjęs „rimtuolius ne kartą prajuokinti, o jautresnes širdis – sugraudinti“. Jam pavyko abu tie dalykai ir dar vienas – priversti susimąstyti apie tokį priešišką ir nesaugų, absurdišką mūsų laikų pasaulį. 1998 m. J. Irvingas apibendrina, jog šis romanas – apie tėvo baimę dėl savo vaikų: „Toji baimė gyvena net mažiausioje „Pasaulio pagal Garpą“ detalėje... Aš nesu netekęs vaiko. Tiesiog esu tėvas, turintis lakią vaizduotę. Ir vaizduotėje aš kasdien netenku savo vaikų“.

2011 m. lapkričio 22 d., antradienis

18. Jerome David Salinger "Rugiuose prie bedugnės"

Puslapių sk.: 270
Leidykla: Alma littera
Originalus pavadinimas: THE CATCHER IN THE RYE

Rodos prieš porą dienų sukndžiaus, ak, kaip negaliu prisiversti skaityti. O tada tik šast ir noras grįžo. Heh, net šiek tiek juokinga.

"Rugiuose prie bedugnės" yra labai populiari knyga, žinoma, ypač tarp jaunimo, kadangi parašyta šiek tiek šmaikščiu, nenuobodžiu stiliumi, gvildenamos kone kiekvieną paauglį kamuojančios problemos: vienatvė, savęs ieškojimas, liūdesys, maištas ir t.t.
Beje, ši knyga yra ir 1001 knygos sąraše.. :) Tad, pamaniau, kad tikriausiai perskaityti ją tikrai verta.

Nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad yra pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą..

Perskaičiau per porą dienų, pradžia buvo sunkoka. Šiek tiek priminė "Heroiną" ir ne pirma aš taip manau, esu daug panašių nuomonių girdėjus, todėl jau jaučiau kažkokį artėjantį nusivylimą.. (P.S. "Heroinas" man nepatiko, net nebaigiau skaityti tos knygos.) Tačiau taip neatsitiko, nuo antro ar trečio skyriaus buvo vis įdomiau ir įdomiau. Veikėjo kalba man patiko, ji buvo juokinga. Ir netgi mane balsu prajuokino, ko, kiek atsimenu, nėra buvę. Na, tikrai, kartais perskaitydavau tokių palyginimų ar situacijų, kad tikrai juokas prasiverždavo.

Kai skaitydamas knygą randi panašumų su veikėjais, tikrai apima geras jausmas. Kai kada ir su šios knygos herojumi jų rasdavau. Kai rodos aplink nėra nei vieno, kuris tave suprastų, kai visi atrodo svetimi, o tu vienas toks keistuolis pilnas liūdesio.
Beje, tai antras mano skaitytas šio autoriaus kūrinys. Pirmasis buvo "Franė ir Zujis"


Taigi, knyga įdomi, ir manęs nenuvylė, tačiau prie pačių pačiausių jos nepriskričiau. :)

Vertinimas: 3/4

2011 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

Neskaitadienių filosofija



Kodėl būna dienų, kada negaliu atsiplėšti nuo betkokios knygos, o kartais tiesiog į jų pusę pažiūrėti sunku?
Pastaroji savaitė būtent tokia.. Rodos, slampinėju po namus, neturiu ką veikti visiškai, bet knygos nepaimu nors tu ką. Žinoma aš bandžiau tačiau, perskaičiusi porą puslapių pagaudavau save galvojančią apie viską tik ne apie knygos turinį.

Ir dabar toks apmaudas atsiranda... Juk per tas dienas galėjau kokią puikią knygą perskaityti ir patalpinti nuomonę apie ją blog'e, o iš tikrųjų aš tik tuščiu žvilgsniu spoksau į knygos viršelį..

2011 m. lapkričio 12 d., šeštadienis

17. Mineko Iwasaki "Geišos gyvenimas"

Originalus pavadinimas: GEISHA, A LIFE
Leidykla: Alma littera
Puslapių skaičius: 304psl.

Nuo penkerių metų ji buvo mokoma tapti geiša, gyventi Kioto Gion Kobaus rajone kartu su kitomis tradicinės japonų kultūros atstovėmis ir puoselėti senuosius japonų linksminimosi papročius.
Talentinga moteris tapo tarptautiniu japonų kultūros simboliu.
"Geišos gyvenimas" yra istorija, kartais kelianti liūdesį, kartais verčianti žavėtis, bet visada tikra.


Knyga yra autobiografinė, ją parašė geiša Mineko Iwasaki padedama Rande Brown. Man labai patiko, kad knygoje buvo jos pačios nuotraukų, tikriausiai be jų knyga prarastų daug įdomumo.

Na, man ne itin patiko rašymo stilius. Sausi faktai ir beveik jokio išraiškingumo.
Geišos gyvenimas atrodo tikrai paslaptingas ir gal net stebuklingas. O po šios knygos jis man atrodo pats paprasčiausias verslas. Na, žinoma jis toks visada buvo, tačiau dabar mano akyse neteko savo nepaprasto įvaizdžio.
Pačios Mineko asmenybė man nesukėlė susižavėjimo. Kažkaip beskaitant man vis kliuvo sklindantis pasipūtimas. Nežinau, kodėl man pasirodė, gal tas nuolatinis "Aš buvau geriausia, aš buvau populiariausia"? O dar tas romanas su vedusiu vyru bei  nemokėjimas net elemantariausių buities darbų..
Pabaiga išvis mane galima sakyti, šokiravo. Gal jos neatskleisiu, bet man ji nepatiko. Žinoma, tai jos tikras gyvenimas, kitokios pabaigos negalėjo parašyti, tačiau toks poelgis man atrodo nelabai gražus.


Pliusai: Istorijos autentiškumas, nuotraukos
Minusai: Rašymo stilius.
Vertinimas: 2/4

2011 m. lapkričio 2 d., trečiadienis

16. Haruki Murakami "Į pietus nuos sienos, į vakarus nuo saulės"

"Baltos lankos", 198psl.

Dvylikametis Hadžime įsimyli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, vienas kitame surade sielos dvynį. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais.
Trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau randa laimę - užsiima nuosavų barų verslu, turi žmoną du vaikus, tačiau po šitiek metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs. Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija.

Na, va. Gulint ligos patale yra bent vienas geras dalykas - daug laiko knygoms. :) Taigi, nors ir gripo išvarginta, dalinuosi savo įspūdžiais apie šią knygą.
Perskaičiau greitai - per porą dienų, kadangi knyga tikrai nestora. Ir šiaip pakankamai greitai skaitėsi. Galima sakyti, kad "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės" yra pirmoji mano perskaityta šio autoriaus knyga, kadangi prieš maždaug metus skaitytos "Avies medžioklės" nesugebėjau pabaigti, todėl stiliaus bruožų ar kažkokių panašumų negalėsiu palyginti.
Šioje knygoje pasakojama savyje pasiklydusio žmogaus istorija. Kartais jis atrodė kažkuo artima, nors iš pirmo žvilgsnio tikrai negalėtų tokia būti. Tiesiog būna, kad kartais skaitai, rodos, savo mintis. Buvo graži Hadžime ir Šimamoto draugystė, nepavaldi laikui, nors gale išvis suabejojau ar Šimamoto išvis kadanors egzistavo realybėje.
Tikriausiai dažnam atrodo, kad lyg ir viską turim ko tik galėtum norėti, tačiau vistiek jautiesi vienišas, kažko trūksta.. Taip buvo ir knygos herojui, jo gyvenimas atrodo tobulas, bet ilgus metus jį vistiek sekiojo ilgesys Šimamoto. Tačiau kartais mane šiek tiek piktino jo elgesys, jis man atrodė nelabai priimtinas.
Be to, visai įdomus knygos pavadinimo paaiškinimas, kurį rasit knygoje. :)

Knyga man pasirodė tokia keistai miela, šiek tiek artima, įdomi. Nesigailiu perskaičiusi. Vistiek rekomenduočiau ir kitiems, nes apmąstymus ji sukelia.

Vertinimas: 3/4