2012 m. spalio 28 d., sekmadienis

93. Karen Joy Fowler „Džeinės Ostin knygų klubas“

Karen Joy Fowler THE JANE AUSTEN BOOK CLUB
Puslapių skaičius: 296
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Po "Emos" pasiėmiau skaityti kitą knygą, bet nuo Jane Austen taip ir nepabėgau. Aišku nei aš čia skundžiuos, nei ką, juk pati pasiėmiau tas knygas iš bibliotekos. Tavo faktas, kad abi knygas sieja tapati autorė iškilo mano galvoje tik parsinešus laimikį namo.

Tai yra jau antroji Cappuccino serijos knyga, kurią man teko skaityti. Po Trumpos ukrainietiškos traktorių istorijos buvo aišku, kad nieko rimto ar slogaus aš čia nerasiu. Juk koks slogumas gali būti, jeigu kalbama apie knygas ir tuo labiau žmones jas skaitančius ir susirenkančius aptarti savo megėjiškame knygų klubelyje.

Jeigu kada nors planuojate skaityti Jane Austen kūrybos, nerekomenduočiau skaityti šios, nes jis išpliurpia daug tų knygų siužeto. Nors daugelis tikriausiai to nė neatsimins vėliau, bet ką gali žinoti, galbūt tą sakinį atmintis ims ir įsimins. Juk visiems aišku, kad savo atmintį suvaldyti sudėtinga. :)

Knygų klubas čia daugiau kaip pavadinimas, nes knygoje jo labai mažai. Na to klubo dalyviai susirenka pas kurį nors kitą dalyvį namuose, pasako vieną kitą sakinį apie knygą ir vėliau pasineriama į klubo dalyvių prisiminimus, problemas ir asmenines gyvenimo istorijas. Bernadetė, Prudė, Silvija, Džoselina, Alegra, Grigas ir jie mėgsta skaityti knygas.

Nėra čia kažko pritrenkiančio. Apibūdinčiau kaip tiesiog paprastą knygą. Gali skaityti, bet gali ir neskaityti irnieko tau neatsitiks. Tokia kasdieniška, gal kiek blankoka, galbūt kartais darosi nuobodoka, bet jauki ir  apie gyvenimiškus dalykus. Šiokia tokia dramelė, kelios problemėlės ir gera pabaiga.


2012 m. spalio 20 d., šeštadienis

92. Jane Austen „Ema“


Jane Austen EMMA
Puslapių skaičius: 416
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Kas kart būdama bibliotekoje praslenku pro "Anglų literatūros" lentyną ir nieko nepešus pėdinu kitur. Bet šįkart mane aplankė sėkmė! Radau Jane Austen romaną (omg omg omg). Na ir aišku, ilgai nedvejojusi pasiėmiau. Galvoju, reikia reabilituoti autorę po "Puikybės ir prietarų".

Pagrindinė knygos veikėja Ema yra kilminga ir nepriklausoma aukštuomenės dama, kuriai vyras visai nebūtinas. Ji neskuba ir net nesiruošia tekėti, o jei ir sugalvotų taip padaryti - tekėtų tik už pačios išsirinkto ir mylimo vyro. Bet Ema niekad nepraleidžia progos įkišti savo smalsios nosies į kitų žmonių santykius, o piršliauti jai grynas malonumas (tik tie piršliavimai dažnai baigiasi ne taip kaip planuota.) Taigi, vienai savo draugei vardu Harieta ji nusprendžia surasti vyrą, bet viskas susiklosto visai kitaip nei norėta.

Ema nr. 1 (Romula Garai
2009 metų mini seriale)
Jeigu išeidama iš namų tuo metu skaitomą knygą noriu pasiimti kartu (o gal atsiras minutė, kai neturėsiu ką veikti?), tai jau peršasi išvada, kad 
ji velnioniškai įdomi. Kad savaip žavi tai pilnai sutinku, bet kad būtų velnioniškai įdomi, dar pasvarstyčiau/ Kiek mačiau, naujesnio leidimo knygų anotacijose nėra užsiminta, kad tai "laimingiausia meilės istorija". Ant tos, kurią aš skaičiau yra ir tai mane gerokai suklaidino. Galbūt dėl to taip greitai ir skaičiau, nes vis laukiau, kada gi bus tos gražios meilės? Bet jos nebuvo ir nebuvo, ir nebuvo. Ir žinot ką? Įtarimas kas gi taps Emos jaunikiu atsirado, galbūt, likus šimtui puslapių iki pabaigos, o jau visai aišku pasidarė, likus penkiasdešimčiai.

Ema nr. 2 (G. Peltrow 1996 metų
ekranizacijoje)

Kaip ir anksčiau skaitytoje J. Austen knygoje "Puikybė ir prietarai", taip ir čia, daugiausiai prirašyta apie tai, apie ką mažiausiai nori skaityti. Lyg į Vilnių per kokius Druskininkus važiuot. Visokie draugiški ir nelabai vizitai, kviestiniai pietūs, pobūviai ir plepalai prie arbatėlės, kurie kartais būna gana ... nuobodoki. Vis pradedama nauja skyrių vildavausi, kad galbūt jau čia įvyks kažkas labiau jaudinančio. Bet tai atsitikdavo retokai. Nors pati Ema didžiuojasi savo nuovoka, įžvalgumu ir mokėjimu perprasti kitų žmonių jausmus, bet aš už ją pasijaučiau daug nuovokesnė. :) Tradicinė situacija, kai žmogus puikiai išmanantis kitų širdies reikalus, saviems yra visiškai aklas. 

Ema nr. 3 (Kate Beckinsale
1996 metų TV filme)
Šios knygos meilės romanu nepavadinčiau, nes jos čia buvo saikingai. Taip, tai puikus to meto visuomenės įpročių (ar bent jau kokius mes norėtume sau vaizduotis) atspindys. Taip, tai sąmojingas ir vietomis ironiškas skaitinys. Taip, gal jis kiek monotoniškas. Bet man patiko, nes visgi toms gražioms ir elegantiškoms suknelėms bei perdėtoms mandagybėms aš negaliu atsispirti. :)




2012 m. spalio 13 d., šeštadienis

91. Simon Beckett „Įrašyta kauluose“

Simon Beckett WRITTEN IN BONE
Puslapių skaičius: 372
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Būna tokios knygos "ant bangos", aš dažniausiai pasiduodu tokioms bangoms, jeigu jau bibliotekoje pamatau tą giriamą knygą tai ir pasiimu. Kaip visad neskaičiau anotacijos, todėl nežinojau, kad tai antroji, serijos apie daktarą Hanterį, knyga. Galbūt tada būčiau pasvarsčiusi. Tačiau ši knyga yra visai atskira detektyvinė istorija, todėl perskaityti pirmą dalį nebūtina, nes autorius numeta vos kelias menkas užuominas apie aną istoriją. (Beje, pirmoji knyga vadinosi "Mirties chemija".

Daktaras Deividas Hanteris yra teismo medicinos antropologas, išvertus į žmonių kalbą, dirba su su  mirusių žmonių palaikais, tiria juos ir pan. Jį pakviečia atvykti į Runos salą, kurioje rasti keisti žmogaus palaikai: beveik pelenais virtęs kūnas, tačiau beveik nepaliestos liko dvi pėdos ir plaštaka. Daktaro užduotis išsiaiškinti, iš kur ten atsirado tas kūnas ir jį ištirti. Tačiau greitai paaiškėja, kad tai tik didelio ir susiraizgiusio siūlų kamuolio pradžia.


Netgi suirus žmogaus kūnui, net jame plastėjusiai gyvybei virtus puvėsiais, dūlėsiais ir senais, sausais kaulais, mirusieji vis dar gali liudyti. Jie gali papasakoti savo istoriją, jei tik gebi ją suprasti. Štai ką aš dirbu. Verčiu mirusiuosius papasakoti savo istorijas.

Daktaro profesija, ko gero, ir buvo įdomiausia knygos detalė. Visokios medicininės pastabos, kad ir apie tą patį žmogaus degimo procesą, buvo tikrai įdomios. Net po to citavau jas namiškiams, versdama juos krūpčiot. (Tikriausiai apie tokius dalykus kalbėti prie pietų stalo nelabai protinga mintis.)

Bet vakar vakare, užvertus paskutinį knygos puslapį buvau tiesiog išsižiojusi ir ne gerąja prasme. Žiauriai nustebau, kad autorius į pabaigą kuo toliau, tuo labiau viską sukniso. Tikriausiai jums būna, kad kai skaitai kokį nors detektyvą ir smegeninėj šmesteli pats banaliausias įvykių scenarijus. (Aišku, nesigirsiu, kad nuspėjau kas kaip, bet buvau arti.) Tačiau nuveji tas mintis šalin, nes galvoji, kad autorius nebus toks banalus.
Prasidėjo knyga taip įdomiai, ta mirtis buvo apgaubta tokios mistinės atmosferos, bet išsirutuliojo viskas į lėkštas kruvinas skerdynes. Aš vienu metu net keturiais įvertinti buvau pasiruošusi. Bet jau kai praisdėjo tos nesąmonės su kraujomaišom, samarietiškais pasiaukojimais ir pavydo priepuoliais, tai... Veikėjai arba labai geri, arba labai blogi, arba psichopatai. Ir nepamirškim, kad jeigu jau veiksmas vyksta saloje, būtinai turi dingti ryšys su išoriniu pasauliu, nes kaip kitaip, nebus įtampos gi. (Užnervino vienoj vietoj nuolat naudojamas žodžiu junginis šalies giluma. Mums reikia susisiekti su šalies giluma, tave reikia gabenti į šalies gilumą, atsiųskit grupę iš šalies gilumos. Ir pan. Vertėjas tikriausiai kitokių sinonimų nesugalvojo. (: )

Laikas jau baigti savo litaniją ir pasakyti paskutinius sakinius. Tai knyga, kurią gali skaityti, kad ir visą dieną ir nuo jos nepavargsi. Nes rašymo stilius eilinis. Aš vien vakar apie pusę knygos perskaičiau. Tik ryni, ryni ir viskas. Atrodo, autorius labai skubėjo ir todėl prilipdė tokią lėkštą pabaigą.





2012 m. spalio 7 d., sekmadienis

90. J. R. R. Tolkien „Žiedų valdovas. Karaliaus sugrįžimas“

J. R. R. Tolkien THE LORD OF THE RINGS. THE RETURN OF THE KING
Puslapių skaičius: 416
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Pagaliau! Pagrindinis jausmas užvertus paskutinį puslapį, buvo atokvėpis. Pagaliau, pagaliau, pagaliau. Nes jau buvau įsiveikus nuo to knygos juodai. Kad ir kaip stengiuosi susikaupt, nesiblaškyt, ta knyga man nepasiduoda nors tu ką. Lyg laižytum ledus per stiklą - nieko nejauti.

Paskutinioji Žiedų valdovo dalis "Karaliaus sugrįžimas" pasakoja apie Frodo misijos pabaigą, po kurios nebeliko Tamsos ir visi vėl gyveno gražiai ir laimingai.

Galvoju, galvoju ir nesugalvoju, ką galėčiau pasakyti apie šią paskutinę dalį. Galiu bandyt save apgaudinėti, įtikinėti, kad buvo įdomu ir t.t. bet taip nebuvo. Pagavau save nuolat mąstant, kad tai kuo greičiau baigtųsi, kad tik galėčiau greičiau bėgt į biblioteką pasiimt normalią knygą.

Nustebino tai, kad pats Žiedo sunaikinimas nebuvo labai išryškintas, nes juk tai visos istorijos ašis. Perskaičiau tą vietą ir klausiu savęs: "ką, nejaugi jau viskas baigta?"

Jeigu pasakyti ką nors apie visą trilogiją apibendrintai, susidaro įspūdis, kad J. R. R. Tolkienas buvo labiau susikoncentravęs į Viduržemio istoriją, geografiją, tautas, jų kalbas, giminystės linijas, o ne į pačią istoriją, veikėjų paveikslus. Tikiu, kad jam kaip folkloristui ir viduramžių žinovui tai įdomiau. Tačiau skaitytojui visos tos vingrybės nėra jau tokios įdomios (nežinau, ar buvo tokių, kurie perskaitė tuos 100 puslapių užimančius istorinius priedus). Manau, kad eiliniam skaitytojui yra įdomesnis pats nuotykis, išgyvenamas jausmas, o ne įsivaizduotos šalies istorijos vadovėlio skaitymas. Nors kita vertus, neabejoju, kad yra begalės žmonių, kuriuos toks smulkmeniškumas veža ir ši trilogija yra tikras saldainis.

Didžiuojuos savimi, kad įveikiau tas knygas. Vat, dabar galėsiu girtis, aš skaičiau Žiedų valdovą! Bet ne daugiau.




KNYGOS NUGARĖLĖ: Pasaulinio garso sulaukusios fantastinės trilogijos "Žiedų valdovas" trečiojoje dalyje "Karaliaus sugrįžimas" pasakojama apie paskutinę kovą su Tamsos Šešėliu ir Žiedo Nešėjo užduoties pabaigą, sugražinusią Gondorui šviesą ir džiaugsmą.