2012 m. gruodžio 31 d., pirmadienis

99. Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

Kristina Sabaliauskaitė SILVA RERUM (Daiktų miškas)
Puslapių skaičius: 286
Leidykla: Baltos lankos
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Labai norėjau šios knygos, labai. Kaip nenorėsi, kada girdi vien pagyras, vien liaupsės, kai aplink visi tik aikčioja, vien žavisi. Bibliotekoje knyga vis būdavo pačiumpama, vis užrezervuota ir štai į rankas ji man pakliuvo tik dabar, kai visas tas bumas kiek aprimo.

Ši knyga buvo tikra atgaiva. Buvau pasiilgusi jausmo, kai norisi taupyti knygą, kai mintys nepabėga, kai neberūpi nei šrifto stilius ar dydis. O be to, čia juk net nėra dialogų! Niekada nemaniau, kad kada nors knygą be tiesioginės kalbos galėsiu skaityti taip lengvai...

Knygos veiksmas vyksta 17 a., kūrinio centre - viena bajorų šeima, vienas jų gyvenimo tarpsnis. Istorija mane labai domina, na o gausybė įvairių istorinių detalių knygoje tik dar labiau skatino žavėtis šiuo kūriniu. Juo labiau, kad aprašomos lietuviškos vietovės, pats Vilnius, jo gatvės kuriomis daugeliui teko ne kartą žingsniuoti vienais ar kitais reikalais. Manau, retas kuris perskaitęs šią knygą, nepradės į jas žiūrėti kitaip.

Kad knyga buvo tikrai gera, įsitikinu dar vienu būdu. Jeigu mano protas atsisako pripažinti, kad knygos veikėjai iš tikrųjų neegzistuoja/neegzistavo, tai reiškia, kad perskaičiau kažką gero. Kažkodėl norisi tikėtis, kad tokia Norvaišų šeima gyveno ir patyrė tai, ką aš su tokiu malonumu perskaičiau (nors įvykiai ne visai malonūs). Veikėjų paveikslai tokie spalvingi, tokie gyvi, tokie žmogiški. Beveik visus įsimylėjau.

Negalima nepaminėti ir rašymo stiliaus. Tikriausiai nerasi nei vienos verstinės knygos, kuri prilygtų tokia įmantria ir įvairia kalba, tokiais artimais lietuviškais žodžiais. Mane žavėjo ir sakinių, kurie kartais nors ir beprotiškai ilgi, lengvumas ir suprantamumas.

Autorė puikiai sugebėjo sunarplioti įdomų, įtaigų ir nenuspėjamą siužetą, kupiną paslapčių ir staigmenų. Imdama šią knygą iš bibliotekos neturėjau jokių didelių lūkesčių.. Tačiau man ji gerokai apsuko galvą.. Ir staiga baigėsi! Siaubas, noriu antros dalies!




2012 m. gruodžio 13 d., ketvirtadienis

Iššūkiai, iššūkiai, iššūkiai



2012 - ieji eina į pabaigą. Laikas prisiminti naujamečius pažadus ir pasižiūrėti ar jie buvo įvykdyti. Praėjusių metų lapkričio 29 - ąją dieną paskelbiau savo 12 knygų sąrašą ir prisiekiau, kad perskaitysiu jas ateinančiais metais. Besididžiuodama pranešu, kad man pavyko. Jeigu netikite, spustelėkit čia ir prieš jūsų akis atsivers mano sąrašas bei nuorodos į atsiliepimus apie kiekvieną knygą.  

Iššūkis buvo sėkmingas ir tuo, kad daugiau negu pusė (tiksliau net devynios) knygų buvo tikrai geros. Nusivylimais pavadinti galėčiau tik viso labo dvi knygas. Na, o viena nei tokia, nei tokia. :)

Taigi, turėdama šiokios tokios patirties šiame projekte, šių metų sąrašą apsvarsčiau daug atsakingiau. Tiesą sakant, šiemet gailėjausi į sąrašą įtraukusi kai kurias knygas, nes supratau, kad gal ne taip labai jų ir noriu. Tiesiog begalinis užsidegimas ir noras kuo greičiau įsijungti į šią atrakciją ir įtakojo tokį žaibišką mano apsisprendimą. 

Bet užteks plepalų, pereikime prie įdomesnių dalykų. Prie sąrašo!

PAGRINDINIS SĄRAŠAS:
  1. John Irving - Sidro namų taisyklės
  2. Hermann Hesse - Stiklo karoliukų žaidimas
  3. Janet Fitch - Baltasis Oleandras
  4. Mario Puzo - Krikštatėvis 
  5. Gabriel Garcia Marquez - Šimtas metų vienatvės 
  6. Charles Bukowski - Paštas
  7. Stephen King - Kerė 
  8. Margaret Mitchell - Vėjo nublokšti (I, II)
  9. Virginia Woolf - Į švyturį
  10. E. M. Remarque - Trys draugai
  11. E. M. Remarque - Dangus neturi išrinktųjų
  12. Emily Bronte - Vėtrų kalnas
ALTERNATYVIOS KNYGOS:
  1. Philip Roth - Apmaudas
  2. Herbjorg Wassmo - Dinos knyga
Taip atrodo mano sąrašas. Linkiu sau ir kitiems dalyviams (kurių šiais metais žymiai daugiau) sėkmės!



2012 m. gruodžio 12 d., trečiadienis

98. Erich Maria Remarque „Kelias atgal“

Erich Maria Remarque DER WEG ZURUCK
Puslapių skaičius: 244
Leidykla: Spindulys
Iš kur gavau? Iš močiutės lentynos
12 - oji Knygų iššūkio knyga

Šis Remarko perlas - paskutinė knyga mano 2012 - ųjų metų knygų iššūkyje. Taip jau išėjo, kad viena geriausių liko desertui.

Remarku dar neteko nusivilti. Visos iki šiol skaitytos jo knygos pakutendavo kažkurį sielos kamputį. Mažiau ar daugiau, bet visos patiko. Jos randa plyšį ir įlenda vidun. O išeina labai nenoriai.

Sakoma, kad ši knyga yra "Vakarų fronte nieko naujo" tęsinys. Su tuo galima sutikti, galima ir nesutikti. Veikėjai vis dėlto tai kiti, tačiau visa ko centre išlieka karas. O dar tiksliau, kas būna po to, kai jis baigiasi?

Pradėjau ją skaityti prieš keletą mėnesių. Suvalgius pusę knygos, ją padėjau į šalį. Atsirado kitokių skaitalų, o kadangi knyga ne iš bibliotekos, galvoju, niekur ji  nepabėgs, pabaigsiu vėliau. Manau, kad tada aš ją pastūmiau šalin todėl, kad galvoje dar buvo gajūs "Vakarų fronte nieko naujo" prisiminimai. Prisimenu, galvojau, kaip peiksiu knygą blog'e, kad nieko naujo, nusibodę, nebeįdomu. Tačiau prieš kelias dienas, kai netikėtai ją atsiverčiau vėl, nuomonė pasikeitė kardinaliai. O tada, kol nebaigiau, padėti jos nebesinorėjo.

Dar jauni vaikinai, į karą išėję iš mokyklos suolo, grįžta namo. Karas baigėsi. Tačiau ką daryti? Kur pasidėti? Kaip pamiršti? Kaip nuvyti tuos praeities vaiduoklius, kaip nematyti tave persekiojančių karo pamėklių? Nors jie dar tokie jauni, viduje jaučiasi susenę, nudevėti, pasmerkti, sugadinti, nebereikalingi. Karas juos sulaužė. Kai diena iš dienos matai akimirksniu mirštančius priešus ar net draugus, kokia prasmė belieka pačiam gyventi?




Tikriausiai dar neteko skaityti knygos, kuri taip ryškiai perteiktų tą dvasinę kančią, tą skausmą ir nežinomybę. Tą baimę mylėti, baimę būti mylimam, baimę gyventi. Tačiau tuo pačiu, žmogiškos šilumos poreikį ir giliai širdyje rusenančią viltį.

Norėjosi išsirašyti kelias citatas, tačiau jeigu būčiau pradėjusi, galo būtų nesimatę. Nes kiekviename puslapyje gali atrasti kokią nors mintį, kuri užgniauš kvapą ar tiesiog privers susimąstyti. Skaitai ir galvoji, kodėl žmonės būna tokie akli, tokie kvaili. Tačiau kita vertus, ir kiek vis dėlto daug žmogus gali iškęsti..

Niekas kitas nemoka taip puikiai sudirbti karo, kaip Remarkas.

Puiki knyga! Rekomenduoju.

2012 m. gruodžio 11 d., antradienis

97. Gary Van Haas „Lotynų kvartalas. Jaunasis Picasso Paryžiuje“

Gary Van Haas LATIN QUAERTER: YOUNG PICASSO IN PARIS
Puslapių skaičius: 234
Leidykla: Obuolys
Iš kur gavau? Skolinausi

Tapyba man gyvenime reiškia labai daug. Tad kaip galiu atsispirti knygai apie žmogų, kuriam ji buvo visas gyvenimas?

Pablo Picasso yra vienas žymiausių ir produktyviausių visų laikų dailininkų. Garsiosios kubizmo technikos kūrėjas. Iš tikrųjų man jis pažįstamas buvo būtent iš šių, kubizmo technika tapytų paveikslų. Tačiau pasirodo, kad iki tol dailininkas pergyveno ir kitokius tapybos laikotarpius ir kaip dažnas pasakytų, moka tapyti ir "normaliai".
Garsiojo tapytojo vaikystė, jaunystė, šlovės siekimas, skurdas, pakilimai ir nuopoliai, aistros ir neapykantos proveržiai. Apie visą tai turėtų papasakoti ši knyga.

Bet apskritai knyga ne stebuklas. Visų pirma ji per plona! Žiauriai per plona. Nors turi virš 200 puslapių, raidės milžiniškos, todėl ir perskaičiau per kelis prisėdimus. Kaip galima kažką papasakoti apie tokią asmenybę tik tokiomis greitomis apybrėžomis? Nors pliusas yra. P. Picasso autentiškų gyvenimo faktų čia nemažai, gaila kažkiek tik dėl to, kad viskas įvilkta į truputį banalų ir klišinį siužetėlį su nuobodokais, bespalviais ir beskoniais dialogais. :(
Nepažįstu gyvenime aš nei vieno ispano ir negaliu pasakyti, kaip reiškiasi jų karštas būdas. Bet knygoje tai nelipo, nors tu ką. Tiesiog, daug nekalbėdama galiu pasakyti vieną nuvalkiotą žodį - banalu. Tapymo proceso aprašymas irgi kažkoks melodraminis. Dažai tik taškosi, teptukai skraido, nervai sproginėja.

Knygoje buvo bandoma perteikti tą bohemišką dailininko gyvenimo būdą. Tik, kad pajusti to neišėjo...




2012 m. gruodžio 6 d., ketvirtadienis

96. Johann Wolfgang von Goethe „Faustas“

Johann Wolfgang von Goethe FAUST
Puslapių skaičius: 250
Leidykla: Vaga
Iš kur gavau? Mokyklos biblioteka

Nežinau, koks čia fenomenas, bet knygas, kurias reikia skaityti pagal mokyklinę programą yra neįtikėtinai sunku atsiversti. Belieka tik įsivaizduoti, kokia kančia tai yra tiems, kurie išvis neskaito jokių knygų.
Taigi, paskutinė knyga, kurią buvo privalu perskaityti buvo vokiečių literatūros klasiko Johano Volfgango Gėtės Faustas.

Kadangi mokykloje šis kūrinys buvo išnarstytas po kaulelį, dar ir čia jį smulkiai aptarinėti neturiu nei noro, nei jėgų. Tiesiog reikia užfiksuoti faktą, kad kažkuriuo tai laiku ši knyga buvo perskaityta ir padėjo susidaryti šiokią tokią nuomonę apie ją.

Jeigu trumpai, ši istorija yra apie jau pagyvenusį daktarą Faustą, kuris norėdamas savo gyvenimą paįvairinti įvairiapusiškesniais potyriais, sutinka sudaryti sutartį su velniu Mefistofeliu. Ir kaip manote tai baigiasi? Aišku, kad nekaip. Mefistofelis reguliuoja kone kiekvieną Fausto veiksmą, kišasi į jo reikalus ir pagerina situacijas sau labiau patinkančiais metodais.

Eiliuoti tekstai nėra mano mėgstamiausi, na o dar tas terminas, įpareigojantis skaityti ne tada kada norisi, o tada kada turi laisvą minutę. Kūrinys nėra labai ilgas, puslapiai verčiasi gana greit, tačiau vat ta prievolė..

Faustas - kūrinys skaitomas jau daugelio kartų, vis iš naujo ekranizuojamas, interpretuojamas, pagal jį kuriami ir statomi spektakliai. Velnio ir žmogaus sąjunga yra nemirtinga tema ir tikriausiai niekada nebus iki galo išsemta.