Viktor Pelevin Чапаев и Пустота
Puslapių skaičius: 325
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos
Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)
Sėdi, taigi Petka su Vasilijum Ivanovičium ir maukia. Staiga įbėga kareivis ir sako: „Baltieji!“ Petka sako: „Vasilijau Ivanovičiau, vyniojam kojas.“ O Čiapajevas pripila dar dvi stiklines ir sako: „Gerk, Petka!“ Ką gi, išgėrė. Vėl įbėga kareivis: „Baltieji!“O Čiapajevas pripila dar dvi stiklines: „Gerk, Petka!“ Vėl įbėga kareivis ir sako, kad baltieji jau netoli namo. O Čiapajevas sako: „Petka, ar matai mane?“ Petka sako: „Ne.“ Tada Čiapajevas sako: „Ir aš tavęs nematau. Tai gerai užsimaskavom.“
 |
| Viktor Pelevin |
Ech, faina knyga! Vat, skaičiau ir buvo faina. Grįžtu namo pavargus ir be nuotaikos, tačiau pamatau lentynoje šią linksmos geltonos spalvos knygą ir nuotaika pagerėja, nes žinau, kad skaitysiu ir manęs neapims joks slogutis. Savaime aišku, kad greit surijau aš šitą knygą ir nieko čia gero.
Tikriausiai vyresni už mane puikiai pažįsta Čiapajevą ir be šios knygos. Nežinojau, kad tai ne vien fantazijos vaisius, Čiapajevas iš tikrųjų buvo. Įdomu, kodėl būtent jį pavertė literatūriniu personažu ir anekdotų bei filmų herojumi. O anekdotą esantį viršuje nurašiau iš knygos. Jis man juokingiausias pasirodė. Nors čia ir ne anekdotų knyga, bet komiškų situacijų nemažai. Tačiau kartu rasit ir pamąstymų apie gyvenimą, apie tai kas yra sąmonė, arba apie tai, kas esi tu. Ir nenustebkit jei šalia stovės naminės buteliukas ir prakastas svogūnas. Nes postūmio tokiems pamąstymams kažkokio tai reikia. Bet šiek tiek pamąsčius, vėl esam įtraukti į veiksmą ir į veikėjo asmenines dramas.
 |
| Rusijos 1917-1922m. pilietinio karo vadas V. Čiapajevas (1887 - 1919) |
Susigyvenau su pagrindiniu personažu - Piotru Pustota. Jis toks šiek tiek pasimetęs savyje. Na gerai, jis neblogai susijaukęs. Tik nepamanykit, kad jis koks kvailelis. Visai ne. Ir linksma skaityt, kaip Čiapajevas vynioja jį aplink pirštą ir moka sudrumst jo mintis.
<..>
- O jūs pasakykite, Vasilijau Ivanovičiau, tiktai kaip per išpažintį. Raudonasis jūs ar baltasis?
- Aš? - paklausė Čiapajevas atsukdamas į mane savo žvilgsnį. - Pasakyti?
Jis paėmė nuo stalo du svogūnus ir ėmė juos lupti. Vieną nulupo iki baltumo, o nuo kito nuėmė tik viršutinius lukštus apnuogindamas raudonai violetinę luobelę.
- Žiūrėk, Petka, - pasakė jis dėdamas juos ant stalo priešais save. - Štai du svogūnai. Vienas baltas, kitas raudonas.
- Na, - tariau.
- Pažiūrėk į baltą.
- Pažiūrėjau.
- O dabar į raudoną.
- Na ir kas?
- O dabar į abudu.
- Žiūriu, - pasakiau.
- Tai koks tu pats - raudonas ar baltas?
- Aš? Kaip suprasti?
- Kai žiūri į raudoną, ar pasidarai raudonas?
- Ne.
- O kai į baltą, pasidarai baltas?
- Ne, - tariau, - nepasidarau.
<..>
Manau, kad paieškosiu dar kokios nors rusų literatūros.Arba bent jau šio autoriaus. Nežinau, kuo ji traukia. Galbūt jose aprašomas gyvenimas kažkuo vis dar primena mūsiškį. Per tuos dvidešimt metų viskas juk taip neėmė ir neišnyko. O galbūt šioje knygoje man tiesiog patiko skaityti šmaikščiai, lengvai, parašytą istoriją apie karo metą, apie dvi realybes, apie visokius pamąstymus ir lėbavimus prie laužo.
Anotacija: “Čiapajevas ir Pustota” – kultinis romanas, apraizgytas daugybės pačių įvairiausių interpretacijų. Romano veikėjas Piotras Pustota atveria Sidabro amžiaus užkulisius: okultizmas, mistika, magija, pseudoliteratūriniai pašnekesiai pramaišiui su raudonojo teroro pradžia. Bolševikų kariuomenės divizijos vadas Vasilijus Čiapajevas, anekdotų ir filmų herojus, veikia romane kaip didis mistikas, sugebantis atverti Piotrui kelią į aukščiausią išmintį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą