45. Harriet Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelė“

Harriet Beecher Stowe UNCLE TOM'S CABIN
Puslapių skaičius: 368
Leidykla: Alma littera, 2011
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Joo.. Skaičiau ją pasitaupydama. Leisdavau sau perskaityti po keletą skyrių per dieną, nors tiesą sakant, tiek perskaičius daugiau kaip ir nebesinorėdavo. Ne dėl to, kad nepatiktų, oj ne ne! Galbūt dėl to, kad ir keli skyriai greit „pasotindavo“.

Knyga tikrai labai girdėta ir išgirta, daug kas ją skaitę dar vaikystėje. Bet tada ji man į rankas nepapuolė. Ir gerai, nes nemanau, kad anksčiau aš ją būčiau visiškai supratus.

Tikėjaus daug. Nes jau kiek rekomendacijų ir pagyrų girdėjau! Kai parsinešiau iš bibliotekos močiutė negalėjo atsidžiaugt: „pagaliau gerą knygą parsinešei!“. O tėčio reakcija taip pat buvo panaši, žodžiu abu džiaugės, beje abu manė, kad šią knygą parašė vyras kažkoks. Nu ir kodėl dabar? Kas čia per diskriminacija, ne visas geriausias knygas juk vyrai parašo.

Bet užteks čia juokauti, geriau parašysiu porą sakinių apie pačią knygą. Labai patiko. Patiko tai, kokią skaudžią temą aprašė autorė. Man atrodo, kad reikėjo kažkiek drąsos turėti apie tai rašyti tokiais laikais. Skaityti nebuvo nuobodu, veikėjų daug jie greit keičiasi, bet visi ryškūs, o jų dialogai gyvi ir įdomūs.
Įvairių emocijų sukėlė šis pasakojimas. Ir pykau, ir gailėjausi, ir džiaugiausi. Visko buvo. Ypatingai piktino visokios išlepusios poniutės, teigiančios, kad jų tarnaitės neturi teisės liūdėti dėl to, kad yra atskirtos nuo savo šeimų. Nes juk juodasis negali jausti taip, kaip baltasis! Taip, absurdiška. Skaitai ir negali atsistebėti, kokie žmonės buvo pikti, kvaili ir tamsūs.
Tačiau viena vieta privertė mane ir piktdžiugiškai pakikenti, kuomet, rodos, vienas vergų pirklys atkakliai teigė, kad negras niekada nepasieks valdžios. Cha! Pačios Amerikos prezidentu tapo juodaodis, kažin ką dabar pasakytum, protinguoli.

Buvo kiek gaila, kai užverčiau paskutinį puslapį. Ne tik dėl ne visai geros pabaigos, bet ir dėl to, kad nesinorėjo išsiskirti su veikėjais, prie kurių prisirišau. Visi man jie faini, net blogiukai, ir tie įdomūs atrodo, visi su charakteriais, su savom svajonėm, siekiais, tikslais.. Gal ta pati pabaiga, kai paaiškėja kai kurie giminiški ryšiai, man kažkaip nepritiko, per daug nerealu tai pasirodė.

P.S. Beveik įsimylėjau Sen Klero personažą.

Knygos nugarėlė: Amerikiečių rašytoja Harieta Bičer-Stou (1811-1896) romanu „Dėdės Tomo trobelė“ pelnė pasaulinį populiarumą. Jame su užuojauta pavaizdavo Amerikos pietų valstijų negrų sunkią dalią. Manoma, kad romanas turėjo poveikio kovai dėl vergovės panaikinimo. Knyga išversta į keliasdešimt kalbų.