51. Alessandro Baricco „Šilkas“

Alessandro Baricco SETA
Puslapių skaičius: 112
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Va jau šito tai nesitikėjau. Nesitikėjau, kad man nepatiks. Tiksliau tikėjausi, kad po tokios išgirtos ir populiariausios jo knygos pamilsiu šį rašytoją dar labiau. Ir vis dėlto. Knygą perskaičiau vienu ypu. Prisipažinsiu, pamačiusi bibliotekoje knygos apimtį vos nesusijuokiau. Skyriai vidutiniškai užima pusę puslapio, o viename tėra vos 18 žodžių! Bet, ko aš čia dūsauju, juk jau žinau, kad Baricco ir neišsiplėsdamas, trumpais, aiškiais sakiniais sugeba papasakoti puikias istorijas.

Beje, jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems patinka dalyvauti savo gyvenime ir kurie mano, jog dar ir norėti jį gyventi - tiesiog nepadoru. 

Tačiau. Čia aš neperskaičiau to, ką visi taip giria ir kas visiems taip patinka. Knygelė tokia plona, atrodo lyg būčiau perskaičiusi kažkokios būsimos knygos juodraštį. Atrodo, kad kažko trūko. Ir tos žadėtosios didžiulės meilės nepajutau, tiesą sakant net nesupratau kas čia ką myli. Skaitau ir kirba nuojauta, kad kažkas dar čia turi įvykti, kad čia tik įžanga, bet staiga, knyga baigėsi...

Dabar, kai jau perskaičiau 4 šio autoriaus knygas galiu pasakyti, kad geriausios buvo  „Jūra vandenynas“ ir  „City“. Net norėčiau jas turėti savas. O ši nepaliko didelio įspūdžio. Gal geriau filmą pažiūrėsiu.

Anotacija:  „Šilkas“ – tai klasikine forma papasakota meilės istorija, kurioje žodžių ir detalių nedaug, kurioje leitmotyvai vos juntami – lyg rašytojas tapytų plonyčiu teptuku porcelianą. Tai stiliaus šedevras, ritmika ir vitališkumu kartais primenantis vėlyvąją Samuelio Beketto kūrybą. Vieną šilko dalį sudaro vos 18 žodžių, bet tai – žavinčios literatūros jėgos perlas. Pats rašytojas sako: „Tai ne romanas. Ir ne apsakymas. Tai – istorija. Jos pradžia – apie vyrą, kuris keliauja per pasaulį, o pabaiga apie vieną ežerą, tyvuliuojantį vėjuotomis dienomis… Visos istorijos turi savo muziką. Šios istorijos muzika balta. Tai svarbu paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai. Kai grojama gerai, tada tarsi girdi grojant tylą ir, žvelgiant į tuos, kurie šoka, kurie juda kaip dievai, atrodo, jog jie nejuda. Velniškai keblus dalykas toji balta muzika… Daugiau pridurti, regis, nėra ko. Gal tik reikėtų patikslinti, kad ši istorija vyksta XIX amžiuje. Vien todėl, kad niekas joje nesitikėtų lėktuvų, skalbimo mašinų ir psichoanalitikų. Jų nėra. Galbūt kitą kartą.“