65. Erich Maria Remarque „Vakarų fronte nieko naujo“

Erich Maria Remarque IM WESTEN NICHTS NEUES
Puslapių skaičius: 181
Leidykla: Šviesa
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 3.5/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Valio, pagaliau perskaičiau! Nenoriu pasakyt, kad labai vargau beskaitydama, ne, ne, noriu pasakyt, kad džiaugiuos pagaliau ją į rankas gavus. Beje tai aštuntoji knygų iššūkio knyga.

Antra šio autoriaus knyga (pirmoji buvo Naktis Lisabonoje). Kažkaip keista man su tom Remarko knygom būna, pritrūksta tiek mažai iki visiško gėrio.

Skaityti knygas karo tematika tikrai įdomu. Jau seniai man atrodė, kad karas yra beprasmiškas dalykas, o ši knyga tik dar labiau sustiprino mano nuomonę. Juk karuose draskosi ne tie ponuliai, kurie to užsimanė, o nekalti žmones, kurie nei nori to karo, nei jiems reikia. Knyga labai nuoširdi ir skausmingai atvira. Truputį komiška, bet daugiausia tai tragiška. Ir liūdna. Na, jeigu jau neskaitant taip pasijunti, tai užvertęs knygą. Nelabai turiu ką pasakyt, net nenoriu jos aptarinėt. Tiesa, girdėjau, kad ši knyga yra mokyklos privalomos literatūros sąrašuose. Aš dar nenugyvenau iki to kol reiks mokykloj jį narstyt, bet jau kai reiks, tai pasigailėjimo nebus.

P.S. Daug citatų prisižymėjau, teks pamiklint pirštus jas išrašant čia.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Įžymaus vokiečių rašytojo antimilitaristinis romanas apie Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame žūsta ištisa vokiečių jaunimo karta. 

Scena iš 1930 metų knygos ekranizacijos
(All Quiet on theWestern front)

CITATOS

Į areną turėtų išeiti abiejų šalių ministrai ir generolai su maudymosi kelnaitėmis, apsiginklavę lazdomis, ir tegu mušasi tarp savęs. Kurie liktų gyvi, tų šalis ir nugalėtų. Tai būtų daug paprasčiau ir geriau negu čia, kur kovoja visai ne tie žmonės. 

Mes jau nebenorime šturmuoti pasaulio. Mes bėgliai. Mes bėgame patys nuo savęs. Nuo savo gyvenimo. Mes buvome aštuoniolikos metų ir tik pradėję mylėti pasaulį ir gyvenimą; mes turėjome į tai šaudyti. Pirmoji sprogimo granata pataikė mums į širdį. Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo žmogaus siekimų, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime; mes tikime karu. 

Mes esame bejėgiai kaip pamesti vaikai ir patyrę kaip seniai, mes esame šiurkštūs ir liūdni, ir paviršutiniški, - aš manau, kad mes esame žuvę.

Kiek vis dėlto sielvarto gali sutilpti dviejuose tokiuose mažuose lopinėliuose, kuriuos galima uždengi vienu nykščiu, - žmogaus akyse!

Ilgus metus mes nieko daugiau neveikėme, tik žudėme žmones. Tai buvo pirmoji profesija mūsų gyvenime. Visa, ką mes žinome apie gyvenimą, - tai mirtis. Kas gi bus po viso to? Ir kas bus iš mūsų?

Mūsų mintys yra molis; jas minko besikeičiančios dienos; jos geros kai mes ilsimės, jos miršta, kai mes gulime ugnyje. Mūsų vidus granatų išraustas kaip išraustas laukas aplinkui.

Visos kitos funkcijos miega žiemos miegu, gyvybei rūpi tik viena, kaip pabėgti nuo visą laiką gresiančios mirties; gyvenimas, norėdamas išsaugoti mūsų instinktą, pavertė mus galvojančiais gyvuliais; jis padarė mus bukus, kad nesutriuškintų mūsų siaubas, kuris mus užgriūtų, jei galvotume aiškiai ir sąmoningai; jis pažadino mumyse draugiškumą, kad mes nenusiristume į vienatvės bedugnę; jis suteikė mums laukinio žmogaus abejingumą, kad mes, nieko nepaisydami, kiekvieną momentą jaustume pozityviąsias puses ir sukauptume jas kaip atsargą prieš nebūties antpuolį.