109. Conn Iggulden „Lanko viešpačiai"

Conn Iggulden LORDS OF THE BOW
Puslapių skaičius: 461
Leidykla: Tyto alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Antroji serijos apie Čingischaną knyga. Užpraeitą vasarą skaityta pirmoji dalis - Tyrų vilkas - parodė, kad nuotykiai ir istorija mane žavi labiau negu maniau.

Tai tęsinys pirmos knygos, kurioje Čingis užaugo, subrendo, ėmė vienyti gentis, jo galvoje gimė pirmieji tikslai ir akiplėšiškos užmačios. Antroje knygoje jis jau tikras karvedys, paskui save vedantis šimtatūkstantines mongolų armijas. Šįkart jo taikinyje didingieji, aukštomis sienomis juosti ir blizgantys Dzinų (kinų) miestai.

Pagyras, kurias išsakiau perskaičiusi pirmąją knygą, galėčiau ir dabar pakartoti. Knyga įdomi, paremta tikrais faktais, į istoriją įpinta nemažai realiai vykusių epizodų. (Labiausiai įstrigo vieta, kurioje Čingischano apsupto Jenčino miesto gyventojos, mieste kentusios badą, naktį masiškai užlipo ant sienos ir visos kartu nusižudė nuo jos nušoko.) Bet svarbiausia ji sugeba įtraukti ir patraukti. Nukelti savo mintis 800 metų atgal ir pasijausti visų tų įvykių jei ne dalyviu, tai bent jau stebėtoju.

Buvo smagu sutikti veikėjus iš pirmosios knygos. Nors maniau, kad istorija primiršau, perskaičius pirmuosius skyrius prisiminimai atgijo.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Kuo iš esmės ši dalis skiriasi nuo praėjusios? O gi niekuo. Taigi nenuostabu, kad skaitant gana vienodą tekstą, antroje jo pusėje darosi kiek nuobodu. Jeigu pirma dalis man buvo jaudinanti, stebinanti, nematyta, tai ši jau prijaukinta ir visiškai pateisinusi lūkesčius. Taigi, autorius nebestebino. Tačiau tai pajutau tik perskaičiusi knygą.

Taigi, abi knygas, tiek Tyrų vilką tiek Lanko viešpačius rekomenduočiau istorija besidomintiems ir nuotykinę literatūra mėgstantiems knygų graužikams. Taip pat norintiems nežymiai prisiliesti prie didingos Čingischano asmenybės.

105. Jurga Ivanauskaitė „Agnijos magija“

Jurga Ivanauskaitė AGNIJOS MAGIJA. TIK NE INTELEKTUALAMS
Puslapių skaičius: 377
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Pirmoji pažintis su garsios lietuvių rašytojos (ir ne tik) kūryba. Kažkaip norėjosi pradėti nuo man žinomiausios jos knygos - Miegančių drugelių tvirtovės, tačiau jos bibliotekoje, deja, tuo metu nebuvo.

Tai va. Tikėtis kažko, kaip ir nesitikėjau. Nors prisipažinsiu, kažkokie lūkesčiai gal ir ruseno, juk kažkuo jos knygos privalo žavėti, juk ne veltui tokia mėgiama ši autorė. Kodėl pasirinkau Agnijos magiją? Arba kodėl išvis užsimaniau Ivanauskaitės? Arba kodėl būtent paskutinio apsilankymo bibliotekoje metu nusprendžiau nueiti prie tų lentynų, prie kurių paprastai manęs nepamatysi? Kas gi tai lėmė, ar mėnulio padėtis ar dar koks planetų išsidėstymas, neaišku.. Bet užsimaniau Ivanauskaitės ir ką tu man...(?)

Šioje knygoje autorė neva (o gal) užrašė kažkokios merginos vardu Agnija gyvenimo patirtis, kurias jis pati jai perdavusi daugybės prirašytų sąsiuvinių pavidalu. Tai ir mėginimai mokytis MAGIJOS, nuotykiai įvairiose pasaulio vietelėse tarp kurių ir pats Tibetas, savęs paieškos ir saldžiarūgščiai meilės išgyvenimai.

Agniją net sunku apibūdinti, ji tokia įvairiapusiška. Na, tikriausiai kaip ir kiekvienas mūsų. Kaip joje yra šimta Agnijų, kurios tarpusavyje nuolatos ginčijasi, taip mumyse tūno šimtai žmogeliukų, manančių, kad jų nuomonė teisingiausia. Taip ir plėšomės į visas puses, vietos nerasdami. Ir štai šis Agnijos paveikslas, primenantis mozaiką iš daugybės įvairių dydžių ir spalvų detalių, leidžia su ja susitapatinti ir priartinti knygą prie savęs. O kas gi nemėgsta, kai taip būna?

Būna knygų, kurios tokios stiprios, kad perskaičius būtina pertrauka, kad galėtum vėl kažką panašaus skaityti. Taip man būna su Remarku. Nes jeigu krimsčiau jo knygas vieną po kitos, žavesio jos netektų. O padarius kelių mėnesių pertraukėlę, vėl krykštauji iš džiaugsmo kažką nerealaus atradusi. Agnijos magija - gana ryški, spalvinga, triukšminga knyga. Nežinia, galbūt tai ir ne visai teigiamas dalykas. Tačiau aš manau, kad kartais ir gero gali būti per daug. Neišpaikim.

Taigi, pirmasis pasimatymas su Jurgos Ivanauskaitės knygomis praėjo sklandžiai ir maloniai. Tikėkimės bus ir antras.. :)

92. Jane Austen „Ema“

Jane Austen EMMA
Puslapių skaičius: 416
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Kas kart būdama bibliotekoje praslenku pro "Anglų literatūros" lentyną ir nieko nepešus pėdinu kitur. Bet šįkart mane aplankė sėkmė! Radau Jane Austen romaną (omg omg omg). Na ir aišku, ilgai nedvejojusi pasiėmiau. Galvoju, reikia reabilituoti autorę po "Puikybės ir prietarų".

Pagrindinė knygos veikėja Ema yra kilminga ir nepriklausoma aukštuomenės dama, kuriai vyras visai nebūtinas. Ji neskuba ir net nesiruošia tekėti, o jei ir sugalvotų taip padaryti - tekėtų tik už pačios išsirinkto ir mylimo vyro. Bet Ema niekad nepraleidžia progos įkišti savo smalsios nosies į kitų žmonių santykius, o piršliauti jai grynas malonumas (tik tie piršliavimai dažnai baigiasi ne taip kaip planuota.) Taigi, vienai savo draugei vardu Harieta ji nusprendžia surasti vyrą, bet viskas susiklosto visai kitaip nei norėta.

Ema nr. 1 (Romula Garai
2009 metų mini seriale)

Jeigu išeidama iš namų tuo metu skaitomą knygą noriu pasiimti kartu (o gal atsiras minutė, kai neturėsiu ką veikti?), tai jau peršasi išvada, kad 

ji velnioniškai įdomi. Kad savaip žavi tai pilnai sutinku, bet kad būtų velnioniškai įdomi, dar pasvarstyčiau/ Kiek mačiau, naujesnio leidimo knygų anotacijose nėra užsiminta, kad tai "laimingiausia meilės istorija". Ant tos, kurią aš skaičiau yra ir tai mane gerokai suklaidino. Galbūt dėl to taip greitai ir skaičiau, nes vis laukiau, kada gi bus tos gražios meilės? Bet jos nebuvo ir nebuvo, ir nebuvo. Ir žinot ką? Įtarimas kas gi taps Emos jaunikiu atsirado, galbūt, likus šimtui puslapių iki pabaigos, o jau visai aišku pasidarė, likus penkiasdešimčiai.

Ema nr. 2 (G. Peltrow 1996 metų
ekranizacijoje)

Kaip ir anksčiau skaitytoje J. Austen knygoje "Puikybė ir prietarai", taip ir čia, daugiausiai prirašyta apie tai, apie ką mažiausiai nori skaityti. Lyg į Vilnių per kokius Druskininkus važiuot. Visokie draugiški ir nelabai vizitai, kviestiniai pietūs, pobūviai ir plepalai prie arbatėlės, kurie kartais būna gana ... nuobodoki. Vis pradedama nauja skyrių vildavausi, kad galbūt jau čia įvyks kažkas labiau jaudinančio. Bet tai atsitikdavo retokai. Nors pati Ema didžiuojasi savo nuovoka, įžvalgumu ir mokėjimu perprasti kitų žmonių jausmus, bet aš už ją pasijaučiau daug nuovokesnė. :) Tradicinė situacija, kai žmogus puikiai išmanantis kitų širdies reikalus, saviems yra visiškai aklas. 

Ema nr. 3 (Kate Beckinsale
1996 metų TV filme)

Šios knygos meilės romanu nepavadinčiau, nes jos čia buvo saikingai. Taip, tai puikus to meto visuomenės įpročių (ar bent jau kokius mes norėtume sau vaizduotis) atspindys. Taip, tai sąmojingas ir vietomis ironiškas skaitinys. Taip, gal jis kiek monotoniškas. Bet man patiko, nes visgi toms gražioms ir elegantiškoms suknelėms bei perdėtoms mandagybėms aš negaliu atsispirti. :)

91. Simon Beckett „Įrašyta kauluose“

Simon Beckett WRITTEN IN BONE
Puslapių skaičius: 372
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Būna tokios knygos "ant bangos", aš dažniausiai pasiduodu tokioms bangoms, jeigu jau bibliotekoje pamatau tą giriamą knygą tai ir pasiimu. Kaip visad neskaičiau anotacijos, todėl nežinojau, kad tai antroji, serijos apie daktarą Hanterį, knyga. Galbūt tada būčiau pasvarsčiusi. Tačiau ši knyga yra visai atskira detektyvinė istorija, todėl perskaityti pirmą dalį nebūtina, nes autorius numeta vos kelias menkas užuominas apie aną istoriją. (Beje, pirmoji knyga vadinosi "Mirties chemija".

Daktaras Deividas Hanteris yra teismo medicinos antropologas, išvertus į žmonių kalbą, dirba su su  mirusių žmonių palaikais, tiria juos ir pan. Jį pakviečia atvykti į Runos salą, kurioje rasti keisti žmogaus palaikai: beveik pelenais virtęs kūnas, tačiau beveik nepaliestos liko dvi pėdos ir plaštaka. Daktaro užduotis išsiaiškinti, iš kur ten atsirado tas kūnas ir jį ištirti. Tačiau greitai paaiškėja, kad tai tik didelio ir susiraizgiusio siūlų kamuolio pradžia.

Netgi suirus žmogaus kūnui, net jame plastėjusiai gyvybei virtus puvėsiais, dūlėsiais ir senais, sausais kaulais, mirusieji vis dar gali liudyti. Jie gali papasakoti savo istoriją, jei tik gebi ją suprasti. Štai ką aš dirbu. Verčiu mirusiuosius papasakoti savo istorijas.

Daktaro profesija, ko gero, ir buvo įdomiausia knygos detalė. Visokios medicininės pastabos, kad ir apie tą patį žmogaus degimo procesą, buvo tikrai įdomios. Net po to citavau jas namiškiams, versdama juos krūpčiot. (Tikriausiai apie tokius dalykus kalbėti prie pietų stalo nelabai protinga mintis.)

Bet vakar vakare, užvertus paskutinį knygos puslapį buvau tiesiog išsižiojusi ir ne gerąja prasme. Žiauriai nustebau, kad autorius į pabaigą kuo toliau, tuo labiau viską sukniso. Tikriausiai jums būna, kad kai skaitai kokį nors detektyvą ir smegeninėj šmesteli pats banaliausias įvykių scenarijus. (Aišku, nesigirsiu, kad nuspėjau kas kaip, bet buvau arti.) Tačiau nuveji tas mintis šalin, nes galvoji, kad autorius nebus toks banalus.
Prasidėjo knyga taip įdomiai, ta mirtis buvo apgaubta tokios mistinės atmosferos, bet išsirutuliojo viskas į lėkštas kruvinas skerdynes. Aš vienu metu net keturiais įvertinti buvau pasiruošusi. Bet jau kai praisdėjo tos nesąmonės su kraujomaišom, samarietiškais pasiaukojimais ir pavydo priepuoliais, tai... Veikėjai arba labai geri, arba labai blogi, arba psichopatai. Ir nepamirškim, kad jeigu jau veiksmas vyksta saloje, būtinai turi dingti ryšys su išoriniu pasauliu, nes kaip kitaip, nebus įtampos gi. (Užnervino vienoj vietoj nuolat naudojamas žodžiu junginis šalies giluma. Mums reikia susisiekti su šalies giluma, tave reikia gabenti į šalies gilumą, atsiųskit grupę iš šalies gilumos. Ir pan. Vertėjas tikriausiai kitokių sinonimų nesugalvojo. (: )

Laikas jau baigti savo litaniją ir pasakyti paskutinius sakinius. Tai knyga, kurią gali skaityti, kad ir visą dieną ir nuo jos nepavargsi. Nes rašymo stilius eilinis. Aš vien vakar apie pusę knygos perskaičiau. Tik ryni, ryni ir viskas. Atrodo, autorius labai skubėjo ir todėl prilipdė tokią lėkštą pabaigą.

70. Sara Gruen „Vanduo drambliams“

Sara Gruen WATER FOR ELEPHANTS

Puslapių skaičius: 393

Leidykla: Tyto Alba

Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Vai, vai, kaip norėjau perskaityti šią knygą! Bestseleris, o dar ir filmas šviežiai iškeptas su tuo spindinčiu vampyru. :)  Iš tikrųjų čia minusas, kad apie filmą pirmiau išgirdau, nes nors ir nemačiau jo, bet to Pattisono veidas man prieš akis stovėjo beskaitant. Beje, kai pradėjau skaityti šią knygą mūsų mieste kaip tik buvo atvykęs cirkas! Malonus sutapimas. Grįždama iš savo vasarinio darbelio pravažiuodavau pro tą cirką dviračiu ir matydavau didelę dryžuotą palapinę, liūtus narvuose, mačiau net kupranugarį. O grįžus namo manęs laukdavo dar porcija cirko, tik kad knygoje. Na, o dabar apie įspūdžius. 

Įspūdis toks vidutiniškas. Knyga tai labai jau paprasta, tikras holivudinio filmo scenarijus. Nuspėjama melodrama cirko fone. Liūdna truputį buvo skaityt, kai nesimėgauji, o kabinėjies. Pagrindinis veikėjas man nepatiko, nes atrodo, kad jį būčiau sutikusi dar kokį tūkstantį kartu kitokiose vidutiniškose knygose, t.y. man trūko asmenybių ir stipriai. Pagalvojus, atrodo, kad turėtų gražus filmas išeiti kalbant tik apie vizualinę pusę, nes visgi cirkas! Bet kažkaip nebenoriu jo pamatyt.. 

Patiko skaityti apie cirko užkulisius, apie patį tą mechanizmo veikimą. Nepatiko rašymo stilius, pritrūko jam savitumo. 

Pasakojimas susideda iš dviejų dalių. Lyg kokioj Žaliojoj mylioj apie savo jaunas dienas pasakoja jau pakaršęs senukas, kurį vaikai paliko senelių namuose. Ir jis jau toks truputį piktas ant pasaulio. 

KNYGOS NUGARĖLĖ: – Tu įšokai į ne bet kokį traukinį. Įšokai į „Brolių Benzinių įspūdingiausio cirko visoje žemėje“ „Skraidančiojo eskadrono“ traukinį.

– Į ką?

Kamelas iš juoko susiriečia.

– Tai nuostabu. Tikrai nuostabu, – sako jis, šnirpšdamas ir valydamasis akis ranka. – Vaiki, tu pataikei į cirką.

Sara Gruen, Kanadoje gimusi rašytoja, studijavo anglų literatūrą Otavoje, vėliau persikėlė į JAV ir nuo 2001 m. atsidėjo literatūrinei kūrybai. Šiuo metu autorė gyvena ekologinėje bendruomenėje netoli Čikagos drauge su vyru, trimis vaikais, keturiomis katėmis, dviem ožkom, dviem šunimis ir arkliu. Trečiasis jos romanas „Vanduo drambliams“ daugelį savaičių karaliavo 2008 m. New York Times perkamiausių knygų sąraše.

Istorija prasideda senelių namuose netoli Čikagos. Devyniasdešimtmetis vaidingas senis Džeikobas Jankovskis, negalintis susitaikyti su savo senatve ir bejėgiškumu, stebi netoliese įsikūrusio keliaujančio cirko gyvenimą. Buvusį veterinarą prisiminimai nuneša į trečiąjį XX a. dešimtmetį, didžiosios depresijos laikus. Ir į cirką.

Septyniolikmetį Džeikobą krizė užgriūva netikėtai ir negailestingai: per vieną dieną jis netenka ir tėvų, ir namų. Beveik baigtos veterinarijos studijos taip pat praranda prasmę – ir apkvaitęs iš nevilties gerų tėvų vaikas staiga šoka į riedantį traukinį. Pasirodo, jis pakliuvo į keliaujantį cirką. Cirko realybė už blizgučiais nusagstytos užuolaidos – skaudi: žavus ir nenuspėjamai žiaurus direktorius, bedarbiai, kiekviename mieste laukiantys laisvos vietelės, nebegalinčių dirbti juodadarbių mėtymas iš važiuojančio traukinio... Jaudinantis ir įtampos kupinas gyvenimas, į kurio verpetą patekęs Džeikobas iš geltonsnapio studento tampa cirko gyvūnų gydytoju, staigiai suvyriškėja (nesakysime, kokiomis aplinkybėmis) ir įsimyli. Netgi du kartus: žavią artistę cirko direktoriaus žmoną Marleną ir protingą, bet užsispyrusią dramblę Rozą. Prasideda blogiausias ir geriausias Džeikobo gyvenimo laikas...

„Vanduo drambliams“ – nuostabi istorija: pilna įtampos, patraukli, juokinga ir graudi – kaip tikrai geras pasaulinio lygio cirko vaidinimas. Šis pasakojimas pavergs netgi tuos, kurie nemėgsta cirko; juk argi visas gyvenimas nėra cirkas? Ypač visuotinės krizės laikais.

57. Sylvia Plath „Stiklo gaubtas“

Sylvia Plath THE BELL JAR
Puslapių skaičius: 249
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

***

Žvilgsnis į pasaulį užsidėjus juodus depresijos akinius. Į pasaulį, kuris atrodo žiaurus, beprasmis ir nykus.

Skaityti nebuvo malonu. Na, nebent vienintelis malonus dalykas būdavo tuomet, kuomet mintys atrodydavo labai artimos.

Turint galvoje, kad knygos autorė nusižudė, skaityti kažkaip darosi nejauku. Lyg koks priešmirtinis laiškas. Ne, ne, parašyta tai ne laiško forma, bet galima nujausti, kad asmeninės patirties čia turėtų būti nemažai. Parašyta nelabai sudėtingai, tiesa, kartais pasimesdavau nuo netikėtų peršokimo prie kitos situacijos nė skyriui nepasibaigus, bet perskaičiau gana greit - per porą dienų.

Knygos pagrindinė veikėja Estera nesidžiaugia savo gyvenimu. Ne dėl to, kad būtų visiška nevykėlė. Sekasi jai tikrai neblogai. Tačiau atrodo, kad ji ir trokšta visai kitokių dalykų negu aplinkiniai, jos svajonės kitokios, vertybės, ji jaučiasi nepritapelė, kitokia.

Dabar aš kažkaip bijausi šios knygos. Net nesugalvoju kaip įvertinti. Nes po jos palieka negeri jausmai. Dvilypumas, kaži koks bejėgiškumas, liūdesys.. Įsigilinęs į herojės mintis, nejučia imi joms kaip ir pritarinėti. . Depresija yra baisi liga. Todėl ir nerekomenduočiau knygos skaityti kitiems. Na, nebent esat visiški optimistai ir gyvenimą įsimylėję fainuliai. O aš turiu visokių dvejonių, kurias tik sustiprino šis kūrinys.

P.S. Bent jau džiaugiuos šiek tiek susipažinus su S. Plath kūryba, nes labai to panorau po vieno Aš skaitau konkurso. :)

Knygos nugarėlė: Šiame autobiografiniame romane Sylvia Plath sąžiningai ir įtaigiai aprašo jaunos, ambicingos ir talentingos merginos istoriją: pasakoja apie jos neviltis, bejėgiškumą ir depresiją, apėmusią tada, kai jai iškyla aibė pasirinkimo galimybių. Autorės gebėjimas įsiskverbti į giliausius žmogaus psichikos klodus pelnė šiam romanui pasaulinę šlovę. 

51. Alessandro Baricco „Šilkas“

Alessandro Baricco SETA
Puslapių skaičius: 112
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Va jau šito tai nesitikėjau. Nesitikėjau, kad man nepatiks. Tiksliau tikėjausi, kad po tokios išgirtos ir populiariausios jo knygos pamilsiu šį rašytoją dar labiau. Ir vis dėlto. Knygą perskaičiau vienu ypu. Prisipažinsiu, pamačiusi bibliotekoje knygos apimtį vos nesusijuokiau. Skyriai vidutiniškai užima pusę puslapio, o viename tėra vos 18 žodžių! Bet, ko aš čia dūsauju, juk jau žinau, kad Baricco ir neišsiplėsdamas, trumpais, aiškiais sakiniais sugeba papasakoti puikias istorijas.

Beje, jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems patinka dalyvauti savo gyvenime ir kurie mano, jog dar ir norėti jį gyventi - tiesiog nepadoru. 

Tačiau. Čia aš neperskaičiau to, ką visi taip giria ir kas visiems taip patinka. Knygelė tokia plona, atrodo lyg būčiau perskaičiusi kažkokios būsimos knygos juodraštį. Atrodo, kad kažko trūko. Ir tos žadėtosios didžiulės meilės nepajutau, tiesą sakant net nesupratau kas čia ką myli. Skaitau ir kirba nuojauta, kad kažkas dar čia turi įvykti, kad čia tik įžanga, bet staiga, knyga baigėsi...

Dabar, kai jau perskaičiau 4 šio autoriaus knygas galiu pasakyti, kad geriausios buvo  „Jūra vandenynas“ ir  „City“. Net norėčiau jas turėti savas. O ši nepaliko didelio įspūdžio. Gal geriau filmą pažiūrėsiu.

Anotacija:  „Šilkas“ – tai klasikine forma papasakota meilės istorija, kurioje žodžių ir detalių nedaug, kurioje leitmotyvai vos juntami – lyg rašytojas tapytų plonyčiu teptuku porcelianą. Tai stiliaus šedevras, ritmika ir vitališkumu kartais primenantis vėlyvąją Samuelio Beketto kūrybą. Vieną šilko dalį sudaro vos 18 žodžių, bet tai – žavinčios literatūros jėgos perlas. Pats rašytojas sako: „Tai ne romanas. Ir ne apsakymas. Tai – istorija. Jos pradžia – apie vyrą, kuris keliauja per pasaulį, o pabaiga apie vieną ežerą, tyvuliuojantį vėjuotomis dienomis… Visos istorijos turi savo muziką. Šios istorijos muzika balta. Tai svarbu paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai. Kai grojama gerai, tada tarsi girdi grojant tylą ir, žvelgiant į tuos, kurie šoka, kurie juda kaip dievai, atrodo, jog jie nejuda. Velniškai keblus dalykas toji balta muzika… Daugiau pridurti, regis, nėra ko. Gal tik reikėtų patikslinti, kad ši istorija vyksta XIX amžiuje. Vien todėl, kad niekas joje nesitikėtų lėktuvų, skalbimo mašinų ir psichoanalitikų. Jų nėra. Galbūt kitą kartą.“

50. Viktor Pelevin „Čiapajevas ir Pustota“

Viktor Pelevin Чапаев и Пустота

Puslapių skaičius: 325

Leidykla: Tyto Alba

Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Sėdi, taigi Petka su Vasilijum Ivanovičium ir maukia. Staiga įbėga kareivis ir sako: „Baltieji!“ Petka sako: „Vasilijau Ivanovičiau, vyniojam kojas.“ O Čiapajevas pripila dar dvi stiklines ir sako: „Gerk, Petka!“ Ką gi, išgėrė. Vėl įbėga kareivis: „Baltieji!“O Čiapajevas pripila dar dvi stiklines: „Gerk, Petka!“ Vėl įbėga kareivis ir sako, kad baltieji jau netoli namo. O Čiapajevas sako: „Petka, ar matai mane?“ Petka sako: „Ne.“ Tada Čiapajevas sako: „Ir aš tavęs nematau. Tai gerai užsimaskavom.“

Viktor Pelevin

Ech, faina knyga! Vat, skaičiau ir buvo faina. Grįžtu namo pavargus ir be nuotaikos, tačiau pamatau lentynoje šią linksmos geltonos spalvos knygą ir nuotaika pagerėja, nes žinau, kad skaitysiu ir manęs neapims joks slogutis. Savaime aišku, kad greit surijau aš šitą knygą ir nieko čia gero. 

Tikriausiai vyresni už mane puikiai pažįsta Čiapajevą ir be šios knygos. Nežinojau, kad tai ne vien fantazijos vaisius, Čiapajevas iš tikrųjų buvo. Įdomu, kodėl būtent jį pavertė literatūriniu personažu ir anekdotų bei filmų herojumi. O anekdotą esantį viršuje nurašiau iš knygos. Jis man juokingiausias pasirodė. Nors čia ir ne anekdotų knyga, bet komiškų situacijų nemažai. Tačiau kartu rasit ir pamąstymų apie gyvenimą, apie tai kas yra sąmonė, arba apie tai, kas esi tu. Ir nenustebkit jei šalia stovės naminės buteliukas ir prakastas svogūnas. Nes postūmio tokiems pamąstymams kažkokio tai reikia. Bet šiek tiek pamąsčius, vėl esam įtraukti į veiksmą ir į veikėjo asmenines dramas. 

Rusijos 1917-1922m. pilietinio karo 
vadas V. Čiapajevas (1887 - 1919)

Susigyvenau su pagrindiniu personažu - Piotru Pustota. Jis toks šiek tiek pasimetęs savyje. Na gerai, jis neblogai susijaukęs. Tik nepamanykit, kad jis koks kvailelis. Visai ne. Ir linksma skaityt, kaip Čiapajevas vynioja jį aplink pirštą ir moka sudrumst jo mintis. 

<..>

- O jūs pasakykite, Vasilijau Ivanovičiau, tiktai kaip per išpažintį. Raudonasis jūs ar baltasis?

- Aš? - paklausė Čiapajevas atsukdamas į mane savo žvilgsnį. - Pasakyti?

Jis paėmė nuo stalo du svogūnus ir ėmė juos lupti. Vieną nulupo iki baltumo, o nuo kito nuėmė tik viršutinius lukštus apnuogindamas raudonai violetinę luobelę. 

- Žiūrėk, Petka, - pasakė jis dėdamas juos ant stalo priešais save. - Štai du svogūnai. Vienas baltas, kitas raudonas.

- Na, - tariau.

- Pažiūrėk į baltą.

- Pažiūrėjau.

- O dabar į raudoną.

- Na ir kas?

- O dabar į abudu.

- Žiūriu, - pasakiau.

- Tai koks tu pats - raudonas ar baltas?

- Aš? Kaip suprasti?

- Kai žiūri į raudoną, ar pasidarai raudonas?

- Ne.

- O kai į baltą, pasidarai baltas?

- Ne, - tariau, - nepasidarau. 

<..>

Manau, kad paieškosiu dar kokios nors rusų literatūros.Arba bent jau šio autoriaus. Nežinau, kuo ji traukia. Galbūt jose aprašomas gyvenimas kažkuo vis dar primena mūsiškį. Per tuos dvidešimt metų viskas juk taip neėmė ir neišnyko. O galbūt šioje knygoje man tiesiog patiko skaityti šmaikščiai, lengvai, parašytą istoriją apie karo metą, apie dvi realybes, apie visokius pamąstymus ir lėbavimus prie laužo. 

Anotacija: “Čiapajevas ir Pustota” – kultinis romanas, apraizgytas daugybės pačių įvairiausių interpretacijų. Romano veikėjas Piotras Pustota atveria Sidabro amžiaus užkulisius: okultizmas, mistika, magija, pseudoliteratūriniai pašnekesiai pramaišiui su raudonojo teroro pradžia. Bolševikų kariuomenės divizijos vadas Vasilijus Čiapajevas, anekdotų ir filmų herojus, veikia romane kaip didis mistikas, sugebantis atverti Piotrui kelią į aukščiausią išmintį.

40. Ian McEwan „Amsterdamas“

Puslapių sk.: 166
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Pasiėmiau iš bibliotekos

Vertinu: 1/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Per dvi dienas suskaičiau, bet ir tai per kančias. Kartais nebaigdavau pastraipos skaityti, kartais ją išvis praleisdavau. Vieną kart net praleidau visą skyrių!☺ Bet jame lyg nieko ir neįvyko, tad labai kalta nesijaučiu. Nuolat mintys nuklysdavo kitur, reikdavo iš naujo perskaityti tai ką jau praskenavau kaip robotas, nes už smegenų nė žodis neužkliūdavo. Jau kokia neįdomi.. Marazmas.. O dar 1001 knygoj yra! Nesuprantu, kas šitam "Amsterdame" tokio vertingo ir įdomaus, kad reikėtų jį būtinai perskaityt. Aš tai ją pasiėmiau tik dėl rašytojo, kadanti jo knygą "Atonement" labai noriu perskaityt.. Bet jeigu ir ta taip neįdomiai parašyta, tai jau...

Kas šioj knygoj tokio blogo? Politika, laikraščio redakcijos užkulsiai, pinigai, ala dviejų vyrų draugystė.Vienas laikraščio redaktorius, kitas kūrybinių kančių apimtas kompozitorius.  Bet viskas taip kasdieniška, nusibodę, neskanu. Per televizorių galima prisižiūrėti visokių skandalų apie politikus, kas ką prisidirbo, kam su galva negerai ir pan. Man tikrai bloga nuo žurnalistų kurie tik ir knisasi po nešvarius skalbinius, dėl to televizoriaus ir nežiūriu. Tai dėl to ši knyga ir nepatiko. Taip pat nepatiko knygos pradžia. Viskas prasideda nuo kažkokios Molės laidotuvių, kuri pasirodo buvo visų romano vyrų meilužė. Ir kokia gera, graži, nuostabi ji buvo, nesvarbu, kad per savo gyvenimą nėra išplovusi nei vienos lėkštės. Bet prie ko ji čia? Iki galo taip ir nesupratau.. Visi tik ir svaičioja apie ją, o aš tik raukausi.

Apskritai, mano nuomone, tokia istorija neverta knygos puslapių. Nesuprantu ką ja norėta pasakyti. Pabaiga kažkokia nesąmonė. Tai tiek.


Anotacija: Žvarbią žiemos dieną du seni bičiuliai Klaivas ir Vernonas susitinka prie krematoriumo pagerbti Molės Lein. Anksčiau, kol dar nebuvo įkopę į šlovės viršūnę, jiedu buvo Molės meilužiai.

Dabar Klaivas – garsiausias šiuolaikinis anglų kompozitorius, o Vernonas – elitinio dienraščio redaktorius. Ugningoji ir žavioji Molė turėjo ir daugiau meilužių, tarp jų – Germonį, užsienio reikalų ministrą, skandalingai pagarsėjusį dešinįjį, besiveržiantį į ministro pirmininko kėdę. Po Molės laidotuvių Klaivas ir Vernonas sudaro paktą, kurio pasekmių nė vienas negalėjo numatyti. Kiekvienas iš jų priims pražūtingą moralinį sprendimą, jų draugystė pakibs ant plauko, O Garmonui teks kovoti dėl savo politinės karjeros.

29. Stéphane Audeguy „Debesų ganytojas“

Puslapių skaičius: 235
Iš prancūzų kalbos vertė Snieguolė Liberienė
Vilnius: Tyto Alba, 2008.
iš bibliotekos.

Vertinu: 2/4 (1 - nieko gero, nerekomenduoju, 2 - vidutiniškas skaitinys, 3 - visai gera, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju.)

 „Taigi su apmąstymais buvo baigta, nes tai irgi darbas, kuriam būtino ypatingos sąlygos: šiek tiek tylos, šiek tiek laiko, šiek tiek nuoseklumo ir šiek tiek talento."

Knyga apie debesis. Panašu į enciklopediją ir istorijos vadovėlį kartu. Tik žinoma ne tokiu sausu ir neįdomiu stiliumi. Metereologijos mokslo istorija papasakojama įterpiant dar ir siužetinę linija, t.y. per dviejų žmonių: seno dizainerio, renkančio visokiausius dokumentus susijusius su debesimis ir jaunos bibliotekininkės, kuriai patikėta juos tvarkyti, pokalbius.

Knygoje sužinome apie žmones, kuriems debesys buvo svarbiausia aistra, o žiobsojimas į juos tingiai plaukiojančius danguje - didžiausias malonumas. Vienas norėjo juos kuo griežčiau suklasifikuoti, kitas - tiesiog nutapyti. Gyveno jie, žinoma, ne mūsų dienomis, o seniai, kuomet prognozuoti oro dar niekas nemokėjo, o metereologija, kaip mokslas dar tik nedrąsiai dygo. Ir žinoma, šie žmonės vienaip ar kitaip prisidėjo prie to.
Apie knygą negaliu pasakyti nieko ypatingo. Nes ji tokia "perskaičiau ir pamiršau". Neatrodo, kad būtų palikusi begalinį įspūdį, nors kairtais būdavo visai įdomi. Kai skaitydavau, kartais panorėdavau išeiti į lauką ir pažiūrėti į tuos debesis, kuo jie tokie ypatingi. Bet dėja, dėl didžiulio šalčio nedrįsau to padaryti, o ir kažin ar tokiomis dienomis pamatyčiau nors vieną debesiūkštį.
Ai, atsiminiau! Man dar nepatiko tos hm.. nešvankybės (?) Atrodo, norėta skaitytoją pabudinti kažkokiais atsitiktinio sekso ar masturbacijos epizodais. Rodos, "skaitykit šią knygą, joje aprašomi ne tik tyri balti debesėliai!" Nesakau, kad knygoje tai labai bloga tema, bet bent jau čia tai atrodė tik "tarp kitko".

Knygos nugarėlė: Stéphane Audeguy (g. 1964 m.) – prancūzų rašytojas, literatūrologas, literatūros ir kino istorijos dėstytojas. “Debesų ganytojas” – pirmasis jo romanas, apdovanotas André Gide premija.Paryžiuje gyvenantis Akira Kumo, tarptautinį pripažinimą pelnęs japonų mados dizaineris, nutraukia profesinę karjerą, norėdamas atsidėti savo aistrai – knygų apie debesis ir meteorologiją kolekcionavimui. Pakviestai tvarkyti kolekcininko lobių jaunai bibliotekininkei jis pasakoja keisčiausias istorijas apie žmones, debesims paskyrusiems savo gyvenimą. Apie kvakerį Luką Hovardą, davusį debesims vardus ir susirašinėjusį su pačiu Gėte; apie tapytoją Karmaiklą, tapiusį vien debesis; apie tyrinėtoją Ričardą Aberkrombį, genamą troškimo sužinoti, ar ir atokiausiuose pasaulio kampeliuose debesys atrodo taip pat. Du šimtai meteorologijos istorijos metų slenka pro bibliotekininkės Viržini Latur akis kaip debesys: pavojingi ir švelnūs, paslaptingi ir nešantys pražūtį. Ramų Viržini gyvenimą užpildo mokslininkų intrigos, kariai, poetai, menininkai ir keliautojai, mįslingas Aberkrombio protokolas, kurio niekas nėra matęs, tačiau kuriame suregistruoti viso pasaulio debesys, beprotystė, kurią jie atneša ir staigiai įsiplieskianti aistra. Kol pasirodo, kad šaltas ir bejausmis Akiros Kumo pasaulis taip pat kupinas paslapčių, kurias jis slėpė net nuo savęs paties…

24. Alessandro Baricco „Jūra vandenynas“

Originalus pavadinimas: OCEANO MARE
Puslapių skaičius: 231
Leidykla: Tyto Alba, 2001m.
Perskaičiau per: 2d.

Net nežinau nuo ko pradėti.. Kokiais žodžiais aprašyti tai, kas dabar malasi galvoje. Jei bandyčiau atrasti žodžius su kuriais man asocijuojasi ši knyga tai tikriausiai būtų žinoma jūra, ramybė, savęs paieškos, stebuklai ir panašūs dalykai.. Knyga man patiko, patiko jūros aukštinimas, palyginimai, jos apibūdinimai, apskritai ji man patiko savo lengvumu.. Ypatingai įstrigo dailininkas bandantis nutapyti jūra jūra..

Ją perskaičius viskas atrodo tiesiog paprasčiau negu yra.. Net nežinau kodėl..
Veikėjai nebuvo pernelyg nuostabūs ir originalūs, jų istorijos ir "sugrįžimas" taip  pat.. Tačiau visas pasakojimo būdas neįprastas ir ...raminantis.

Knygos nugarėlė: Yra knygų, kurios pakeičia tavo gyvenimą. Ne todėl, kad pasuki kitu gyvenimo keliu (aplink tas pats gamtovaizdis ir ta pati žemė po kojom), bet kad perskaičius jas tas pats tavo kelias atrodo kitoks. Gal taip atsitiks ir romano “Jūra vandenynas” skaitytojams.

“Almajerio” užeiga. Priešais ją plyti jūra. Amžina jūra – audrojanti, gydanti, žudanti. Pasakojanti istorijas. Dailininkas, sūriu jūros vandeniu tapantis baltas drobes. Įsimylėjęs mokslininkas, niekaip negalintis užbaigti ribų enciklopedijos. Nuostabaus grožio moteris, serganti neištikimybe. Tėvas Pliušas su savo maldomis. Elievina, trapi mergaitė, vieną naktį be jokios baimės tampanti moterimi, ir vyras, perplaukęs visus vandenynus, kurio akys lyg medžioklėn išėjusio žvėries...

Šis romanas – meilės ir keršto, vienatvės ir vilties istorijos. Šimtai būdų gyventi ir mirti. Klausydamasis tų istorijų, nuolat girdi jūros ošimą.

23. Milan Kundera „Nemirtingumas“

Laidykla: Tyto Alba, 2003m.
Puslapių sk.: 378
Originalus pavadinimas: NESMRTELNOST

Na, va. Pagaliau įveikiau šį sunkų romaną. Skaityti tikrai nebuvo lengva. Kartais jis man tikrai būdavo per daug sudėtingas. Kartais sukrėsdavo savo minčių artumu man. Kartais tiesiog sudomindavo pačiu pasakojimu, samprotavimais, filosofavimu.
Nesu skaičiusi jokios knygos, kurią galėčiau palyginti su „Nemirtingumu“.. Jaučiu, kad ši knyga savyje turi daug daugiau, negu aš sugebėjau įžvelgti.
Ji sukelia begales minčių ir manau, kad ją skaitant laikas nepraeina veltui. Bent jau man nepraėjo.


Knygoje radau gan nemažai citatų (palyginus su kitomis knygomis), kurios kažkuo užkabino ir tiesiog prašėsi, kad jas užsirašyčiau:

Žmogiškojo egzemplioriaus gamybos numeris yra veidas, toji atsitiktinė ir nepakartojama bruožų samplaika. Ji neatspindi nei charakterio, nei sielos, nei to, ką vadiname „aš“. Veidas yra tik egzemplioriaus numeris.

10. Conn Iggulden "Tyrų vilkas"

Puslapiai: 474
Leidykla: Tyto alba
Išleista: 2010 m., Vilnius

Gerų knygų aprašymų niekada nebus per daug. :) Tad ta proga, nusprendžiau aprašyti savo šią vasarą perskaitytą nerealią knygą apie Čingischaną.
Tiesą pasakius, man patinka istorija, mane žavi istorinės asmenybės apie kurias sklando legendos, kalba iki pat šių dienų, todėl nenuostabu, kad knygą skaičiau su malonumu.
Šią knygų Conn'as Iggulden'as rašė gyvendamas su Mongolais, klausydamasis jų istorijų ir bandydamas perprasti jų gyvenimo būdą.
Knyga pasakoja apie didžiojo mongolų vado Čingischano vaikystę ir jaunystę bei apie tai kaip jis suvienijo įvairias mongolų klajoklių gentis.
Joje nestinga žiaurumo bei skaudžios tikrovės. Vietomis stebėdavausi, kokie tais laikais žmonės galėjo būti žiaurūs, kaip jie lengva ranka galėjo užmušti žmogų.
Kuomet mirė jaunojo Čingischano tėvas, jis arba vienas jo brolių turėjo užimti jo vietą, nors dar buvo tam per jauni. Tačiau artimiausias jo mirusio tevo draugas ir bendražygis, pasirodė esąs suktas išdavikas. Jis visus brolius kartu su jų motina ištėmė iš genties ir paliko vienus mirti tyruose. Tačiau tai nepalaužė Temudžino (Čingishano) dvasios, jis nežuvo ir pasirūpino savo šeima, tačiau tuo pačiu jo galvoju jau brendo žiaurus keršto planas. .
Tai viena tokių knygų, nuo kurių neišeina atsiplėšti, o užvertęs paskutinį puslapį negali atsigauti. Mano įspūdį padidino ir tai, kad vis dėl to toks Čingishanas tikrai kažkada gyvena, tikrai kažkada klajojo tyruose, o vėliau triuškinamai grįžo.

Rekomenduoju: besidomintiems istoriją, nebijantiems žiaurumo knygose, bei mėgstantiems nuotykinę literatūrą.

Vertinimas: 4/4

9. Douglas Coupland "Gyvenimas po Dievo"

, RTyto Alba, 2005m., 296psl. 

[Legendinė Douglas'o Couplando knyga "Gyvenimas po Dievo" pasakoja apie pirmąją kartą, užaugusią be tikėjimo ir todėl nebeturinčią tvirtų moralinių ir vertybinių pagrindų, apie tų žmonių jaunystės klaidas ir brandos apmąstymus, ir apie tai, ko jie išmokys savo vaikus.] 

 Knygą perskaičiau per porą dienų. Puslapiuose juokingai mažai teksto, vos ne kiekviename puslapyje - piešinėlis. Skaitai knygą kaip kokį laikraštį, atsipūtęs.. Jokios įdomios, išskirtinės istorijos knyga nepasakoja. Man ji pasirodė ne tokia jau ir "legendinė" kaip teigiama aprašyme. Tai palūžusio dvasiškai žmogaus išgyvenimai, pasivaikščiojimas po jo prisiminimus. Kartais truputį pasimesdavau, nes būdavo staigiai peršokama prie kitų epizodų, nebuvo vientiso pasakojimo, lyg atskiri gabalai.
Iš pradžių knygos veikėjas lyg ir pasakoja istoriją savo dukrai, vėliau, maždaug nuo pusės knygos jis jau kreipiasi į skaitytojus, sakydamas "Jūs". Keistas toks pasikeitimas, gal neatidžiai skaičiau, gal praleidau ką svarbaus?

Dabar kai bandau suprasti kokį įspūdį ši knyga man paliko, tai tokį vidutinišką. Ji labai nenustebino, nes kartojamos senai žinomos mintys, kurios beveik visos nori pasakyti, kad reikia gyventi dabar, o ne laukti, kad kadanors prasidės 'tikrasis gyvenimas'..

Vertinimas: 2/4