108. Virginia Woolf „Į švyturį“

Gražusis viršelis

Virginia Woolf TO THE LIGHTHOUSE
Puslapių skaičius: 224
Leidykla: VERSUS AUREUS
Iš kur gavau? Iš bibliotekos
2-oji 2013m. knygų iššūkio knyga

Šį romaną pati autorė pavadino geriausia savo knyga. Galbūt dėl to, kad joje daug pačios rašytojos gyvenimo autobiografinių detalių, patirties, išgyvenimų? Arba galbūt todėl, kad šia knyga jai pavyko pasakyti, tai ką iš tiesų norėjo? Žinoma, aš tik spėlioju.

Tai yra pasakojimas apie gausią Ramsių šeimyną, leidžiančią vasarą savo ištaigingame name ant jūros kranto. Ramsiai turi aštuonis vaikus, bet ne gana to, jų namai visada pilni ir kitų žmonių: bičiulių ir pažįstamų.

Šią knygą pradėjau skaityti senokai ir iš pradžių man sekėsi sunkiai. Nuolat pamesdavau pasakojamos istorijos viją, nuolat mintys nuklysdavo į šalį. Nesuprasdavau kas, kur ir kaip. Tam be abejonės trukdė ir ilgi, vaizdingi, išraiškingumu stebinantys, tačiau kartu ir varginantys, sakiniai, todėl kai kuriuos skaitydavau net ne kartą.

Tada stojo pertrauka. Neskaitadieniai, kitos knygos, tinginiavimas. Ir štai prieš kelias dienas atvertus šią knygą, jis suspindo visai kitomis spalvomis. Nebeglumino ilgos pastraipos, giliausi veikėjų mąstysenos nagrinėjimai ir aprašymai. Tereikėjo labiau sukaupti dėmesį.

Knygoje galima rasti įvairių temų. Tačiau visos jos apima žmonių tarpusavio santykius bei santykį su savimi. Pavyzdžiui, ponios Ramsi vaidmuo šeimoje, jos grožio našta, santykiai su vyru, didžiuliu inteligentu įsikniaubusiu į savąsias knygas. Pono Ramsio santykis su vaikais, žmona, aplinkiniais, savo draugais. Jo sūnaus Džeimso širdyje laikoma nuoskauda dėl tėvo šaltumo, abejingumo, tvinkčiojantis pykčio pūlinys. Lilės Brisko senmergystė ir pomėgis tapyti. Ar tikrai moterys negali rašyti, negali tapyti? Ar neištekėjusi moteris nėra visavertė?

Įdomu tai, kad autorė prabildavo per vis kito veikėjo mąstymą, kas leido susidaryti pilnesnį visa ko vaizdą. Kažkaip atrodo, kad savo laiku žmones ji permatydavo kiaurai, kadangi sukurti tokie įtaigūs jų psichologiniai portretai. Tačiau kartu ir šiek tiek slegiantys..

Labai įdomi knyga. Tačiau, dar kartą pasikartosiu, reikalaujanti  susikaupimo ir atidumo. Ir man jį ne visuomet pavyko išlaikyti. Dėl to kiek ir gaila. Šis kūrinys man sukėlė tokį sunkiai nusakomą jausmą, sumišusį su pasitenkinimu, liūdesiu, nuogąstavimu ir beprasmybės jausmu.

Optimizmo perskaičiusi kūrinį tikrai neįgavau, veikiausiai priešingai. Tačiau vis vien rekomenduoji perskaityti kitiems ir nusiteikti rimtam darbui.

Prasmingas švyturio motyvas.

82. Mary Ann Shaffer & Annie Barrows „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“

Mary Ann Shaffer & Annie Barrows THE GUERNSEY LITERARY AND POTATO PEEL PIE SOCIETY
Puslapių skaičius: 336
Leidykla: Versus Aureus
Iš kur gavau? Pirkau (5lt)

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju!)

Kaip džiaugiuosi, kad tą kart, per knygų išpardavimą Maximoje, neatsilaikiau ir nusipirkau šią knygą! Čia kažkas tokio, ko jau seniai norėjosi. Net gaila, kad perskaičiau jau, norisi daaar.

Knyga parašyta laiškų ir telegramų forma. Tai man labai patiko, o ir skaitosi lengvai.Pati turiu susirašinėjimo draugą, tad laiškai man kelia kuo geriausias emocijas, o dabar labai užsimaniau parašyti (arba gauti) ilgą ir nuoširdų laišką, tokį, kokias bendravo Džuljeta su savo drauge, leidėju ir Gernsio gyventojais. Tokia miela knyga, iki negalėjimo tiesiog. Patiko saviironiški ir dažnai šmaikštūs Džuljetos laiškai, kuriuos skaitydama nekart nusijuokiau ar bent jau nusišypsojau. Pokaris, okupacija, po truputį į vėžes grįžtantis Gernsio salos gyventojų gyvenimas ir atvykėlė rašytoja Džuljeta, užsimaniusi parašyti knygą apie šių žmonių patirtis. 

Knygos, kurios vienaip ar kitaip paliečia karą, dažniausiai man labai noriai skaitosi. O čia dar ir kiek garsių rašytojų, knygų bei jų personažų paminėta! Jau nuo to kažkaip geriau pasidaro, ypač jei tą knygą dar esi skaitęs ir supranti to sakinio prasmę ir be išnašų (kurių čia pilna!). Gernsio salos gyventojai tokie mieli ir šilti žmonės pasirodė, nors ir patyrę daug karo baisumų, taip ir norisi pačiam į tą salą nuvažiuoti ir sutikti Izolą, Dosį, Ibeną ar ožką Arielę paglostyti. 

P.S. Su nekantrumu laukiu 2013 - aisiais pasirodysiančios šios knygos ekranizacijos! Džuljetą ten vaidins mano mėgstama aktorė Kate Winslet (kažkaip kitokios aktorės nė neįsivaizduoju tam vaidmeny). Meldžiuos, kad ir filmas būtų toks pat nuostabus. 

KNYGOS NUGARĖLĖ: Jauna rašytoja, gyvenanti Londone, pradeda susirašinėti su vienu Gernsio salos gyventoju. Pamažu jis atskleidžia salos gyventojų istorijas, vykusias karo su vokiečiais metais ir jam pasibaigus. Galiausiai rašytoja nusprendžia susipažinti su tais žmonėmis, apie kurių gyvenimą ji daug sužino iš laiškų. Nuvykusi į salą ji greit įsilieja į bendruomenę ir pamilsta jos žmones. O viename iš jų atranda tai, ko ilgai ieškojo – tyrą ir tikrą meilę.

27. Herta Müller „Amo sūpuoklės"

Originalus pavadinimas: Atemschaukel
Amo sūpuoklės: romanas / Herta Müller ; iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius. - Vilnius : Versus aureus, 2010. - 288p.

Vertinu: 3/4 (1 - nieko gero, nerekomenduoju, 2 - vidutiniškas skaitalas, 3 - visai gera, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju.)

Pasiėmiau šią knygą, nes anotacijoje pamačiau žodį "lageris". (Na dar ir pavadinimas patiko, ir viršelis) Net jos pačios visos neskaičiau. Automatiškai pamaniau, kad kalba eis apie žydus, o viskas apie juos mane domina. Bet kalba čia sukasi apie kitokį lagerį. Knygos lageris yra skirtas Sovietų Sąjungai "atsatyti", t.y darbo lageris. Sovietų generolas Stalino vardu pareikalavo Rumunijoje gyvenančius vokiečius nuo 17 iki 45 metų amžiaus išvežti į priverčiamųjų darbų lagerius Rusijoje. (Taip atsitiko iš tikrųjų) Tarp jų patenka ir tuo metu septyniolikmetis knygos herojus, kuris visai nebijo, jis netgi trokšta kažkokios naujos jaudinančios patirties. Tikriausiai dėl to, kad visiškai neįsivaizduoja į kokį pragarą papuls. (Taip irgi buvo iš tikrųjų, nes autorė knygą rašė remdamasi tikrais vieno žmogaus prisiminimais, jos pačios motina praleido 5 metus tokiame lageryje.)

Negaliu pasakyti, kad knyga skaityti buvo be galo įdomu. Čia tokia knyga, kurios rašymo stilius labai patrauklus ir masina versti puslapius. Nebuvo čia ir intrigos, jau pradžioje pasakoma, kad herojus iš lagerio sugrįš. Prisipažinsiu buvo mintis netgi mesti tą knygą pro langą, bet dabar džiaugiuos, kad ją vis dėl to baigiau.
Tie įvykiai, gyvenant lagery, kartais tikrai žiaurūs, aprašyti tikrai gražiai, gražiais palyginimais, pakartojimais. Bet tas siaubas vistiek persiduoda.. O dar tas alkio angelas..

"Aš sirgau cemento liga. Savaičių savaites visur regėjau cementą: švarus dangus buvo užglaistytas cementas, debesuotas dangus - nusėtas cemento kupstais. Lietus vijo tarp dangaus ir žemės savo gijas iš cemento. Mano pilkšvas taškuotas skardinis dubenėlis buvo iš cemento."

 Jeigu knyga nepritrauks savo istorija, tai bent jau apkerės talentingu rašymu..

Knygos nugarėlė: Iš tiesų reikia giliai įkvėpti ir atgauti amą tada, kai užverti paskutinį knygos lapą. Dar labiau jį užgniaužia, kai žinai: kiekvienas žodis, kiekviena eilutė ir intonacija alsuoja tikrove – tai patyrė knygos herojus, iš gimtojo autorės kaimo kilęs Oskaras Pastioras, ištremtasis jaunuolis Leo, kuris norėjo kuo greičiau palikti tėvų pastogę ir kaži ką nauja patirti.
Knygoje lageris – itin praktiškas pasaulis, į kurį sutelpa penkeri įspūdingi metai. Lageris – marga žmonių minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, žudyti ir atleisti, galinti šokti ir nukirpti gyvenimo siūlą. Tokios mintys sukirba galvoje, veidu nuslysta šypsena ar nenorom prasiveržia juokas su Leo gyvenant barake, vartantis ant narų, slapčiomis kniaukiant viltį – anglių gabalus – ir mainant ją į dar vieną dieną. Senelės atsisveikinant ištarti žodžiai: „Žinau, kad sugrįši“ – palaiminimas, skydas, o gal „širdies lopetos bendrininkas ir bado angelo priešininkas“. Žodžiai, kurie padėjo tverti ir grįžti.