[Legendinė Douglas'o Couplando knyga "Gyvenimas po Dievo" pasakoja apie pirmąją kartą, užaugusią be tikėjimo ir todėl nebeturinčią tvirtų moralinių ir vertybinių pagrindų, apie tų žmonių jaunystės klaidas ir brandos apmąstymus, ir apie tai, ko jie išmokys savo vaikus.]
Knygą perskaičiau per porą dienų. Puslapiuose juokingai mažai teksto, vos ne kiekviename puslapyje - piešinėlis. Skaitai knygą kaip kokį laikraštį, atsipūtęs.. Jokios įdomios, išskirtinės istorijos knyga nepasakoja. Man ji pasirodė ne tokia jau ir "legendinė" kaip teigiama aprašyme. Tai palūžusio dvasiškai žmogaus išgyvenimai, pasivaikščiojimas po jo prisiminimus. Kartais truputį pasimesdavau, nes būdavo staigiai peršokama prie kitų epizodų, nebuvo vientiso pasakojimo, lyg atskiri gabalai.
Iš pradžių knygos veikėjas lyg ir pasakoja istoriją savo dukrai, vėliau, maždaug nuo pusės knygos jis jau kreipiasi į skaitytojus, sakydamas "Jūs". Keistas toks pasikeitimas, gal neatidžiai skaičiau, gal praleidau ką svarbaus?
Dabar kai bandau suprasti kokį įspūdį ši knyga man paliko, tai tokį vidutinišką. Ji labai nenustebino, nes kartojamos senai žinomos mintys, kurios beveik visos nori pasakyti, kad reikia gyventi dabar, o ne laukti, kad kadanors prasidės 'tikrasis gyvenimas'..
Vertinimas: 2/4
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą