67. Sylvie Germain „Gintarinė naktis“

Sylvie Germain NUIT - d'AMBRE
Puslapių skaičius: 320
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos
Knygos Naktų knyga tęsinys.

Vertinu: 3 su +/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Pagaliau ir antrąją knygą perskaičiau. Apskritai, tai sunkoka su jom abiem buvo, ilgos pastraipos, mažai dialogo..

Tas rašymo stilius labai jau mandras, bet dabar, perskaičiusi abi knygas, supratau, kad tas savotiškas mandrumas man patinka.

Ši knyga tamsesnė, žiauresnė. Veikėjai jei nusikalsta tai užsigraužia iki beprotybės, jeigu kenčia, tai iki savižudybės, jei myli tai iki proto aptemimo. Kadangi pagrindinis šios knygos veikėjas, pravarde Gintarinė Naktis, pilnas pykčio iki pat pirštų galiukų, jis tą pyktį lieja į aplinką. Stebėjausi, koks žmogus gali būti pagiežingas, koks negailestingas ir šaltas. Skaitydama apie žmogų, kurį jis nužudė, vos neverkiau. Svarsčiau, nejaugi nepabus jo sąžinė, nejaugi jo neužgrauš kaltė? O pabaigoje kone jam ir atleidau.

Čia, kaip ir anoje knygoje, taip pat daug misticizmo, simbolių, likimo ženklų, paslapties ir keistumo. Skaitant ją neapleidžia kažkoks nerealumo jausmas. Meilės daug, bet kartu ir per mažai, daug tylos, liūdesio, kančios, tikėjimo. Bendrai paėmus, Penielių giminės istorija man paliko įspūdį, nors antroji knyga patiko labiau. Manau, jeigu atsirastų trečia dalis, su malonumu ją griebčiau.

P.S. Šios knygos viršelis bent gražesnis.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Tai antrasis šiuolaikinės prancūzų rašytojos Sylvie Germain (g. 1954) romanas, NAKTŲ KNYGOS ir Penielių šeimos sagos tęsinys. 
Tai knyga apie antrąjį Polinos ir Batisto sūnų Šarlį Viktorą, pravarde Gintarinė Naktis Ugninis Vėjas, kupiną pagiežos, pykčio ir neapykantos sau ir visam pasauliui. Šis romanas – jo kelionės į blogio pakraštį istorija, kurios pabaigoje jį, kaip Biblijos Jokūbą, parbloškia Angelas.

Sylvie Germain mums pateikia kupiną keistų epizodų kūrinį, kurio kiekvienas puslapis, regis, persmelktas Apokalipsės dvasia ir kur, kaip sako Šelingas, „tiesa tampa išmone, o išmonė – tiesa“.