81. Italo Calvino „Mūsų protėviai“

Italo Calvino I NOSTRI ANTENATI
Puslapių skaičius: 422
Leidykla: Baltos lankos
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju!)

Dabar gal ir pasakysiu dalyką ne į temą, tačiau „Baltų lankų“ leidyklos knygos man labai prie rankos „limpa“. Ir šriftas, ir pati knygos išvaizda maloni akiai. Na, pagyriau leidyklą, o dabar apie jos išleistą knygą.

Į šią knygą sudėti trys romanai: „Perplėštas vikontas“, „Baronas medyje“, „Nesantis riteris“ ir pavadinti Romanų trilogija. Trys visiškai skirtingos istorijos, tačiau visos turinčios bendrų -  stebuklų ir magijos pėdsakų. Pirmame romane, vikontas po karo grįžta padalytas į dvi dalis – viena jų geroji, kita – blogoji. Antrame – vaikystėje įsilipęs į medį, vėliau baronu tapęs, Kozimas, neišlipa iš jo iki pat mirties. Trečiame – riteris, kurio nėra, bet kartu ir yra, nepriekaištingai atlieka savo pareigas tiek mūšio lauke, tiek už jo ribų ir nesvarbu, kad žvangančiuose ir pavyzdingai prižiūrimuose šarvuose tėra oras. Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau jau perskaičiusi knygą ir dabar apie ją mastydama yra tas, kad visi trys pagrindiniai personažai yra savotiškai nelaimingi, kamuojami vidinių prieštaravimų, patiriantys spaudimą iš aplinkos, dėl savo nenormalumo, kamuojami vienatvės, nors ir nevengia bendrumo su aplinkiniais.. Mane labai žavi tie pasakos elementai: neįmanomi dalykai pateikiami kaip įmanomi, nepaprastos atsitikimai visai paprastai įsipaišo į to meto kasdienį gyvenimą.

Negaliu išskirti, kuris romanas man patiko labiausiai, visi jie man buvo įdomūs, tačiau net ir baigusi su dideliu smalsumu nerdavau į kitą istoriją. Gal net kiek gaila pasidarė, kad jų tik trys.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Vieno žymiausių italų XX amžiaus rašytojų Italo Calvino (1923–1985) kūryba laikoma postmodernios Vakarų Europos literatūros etalonu.
Calvino potraukis realybę transformuoti į pasaką geriausiai atsispindi trijuose romanuose, sujungtuose į trilogiją „Mūsų protėviai“. Šių romanų pagrindiniai veikėjai yra „mūsų protėviai”, nes jie egzistuoja tiek metaforine, tiek chronologine prasme ankstesniame nei skaitytojo laike. Šie personažai yra fantastinės gerosios ir blogosios kiekvieno žmogaus pusės projekcijos – fikcinės žmogiškųjų savybių, baimių ir susvetimėjimo reprezentacijos.