2012 m. vasario 18 d., šeštadienis

33. Edmundas Malūkas „Šiukšlyno žmonės“

Edmundas Malūkas „Šiukšlyno žmonės“ (1995)
Leidykla „Magilė“, 2008
Puslapių skaičius: 376
Knyga iš bibliotekos.


Vertinu: 3/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

„Šiukšlyno žmones“ parašė Edmundas Malūkas, rašytojas, kuris nuo 1992 metų beveik kasmet išleidžia po romaną, tampantį bestseleriu. Jo knygos yra labai mėgstamos žmonių, tikriausiai todėl, kad rašytojas nevengia skaudžių temų, nevengia parodyti nemalonios realybės ir nebijo apie tai rašyti. Jo knygų veikėjai ambicingi, tačiau dažniausiai vieniši ir užsidarę, drąsiai priimantys jiems likimo metamus iššūkius, dėja ne visada juos atlaikantys.

Knygos „Šiukšlyno žmonės“ centre dviejų našlaičių, Mato ir Gustės, žiaurus gyvenimas. Jie našlaičiai, neturintys jokių artimųjų, tik vienas kitą. Nors ir svetimi, laiko vienas kitą broliu ir seserimi. Vieną dieną jie pabėga iš vaikų namų ir atsiduria Kariotiškių sąvartyne, vietoje, kurioje gyvena visai kitokie žmonės, vietą, kurioje galioja kitokios taisyklės ir vyksta nuolatinė kova už būvį.

Tai pirma mano skaityta knyga iš šio autoriaus kūrinių. Šiaip mane nelabai vilioja lietuvių autoriai, tačiau šią knygą kažkodėl pasiėmiau net nedvejodama. Skaičiau ją antrą kartą, kadangi ruošiuosi kalbėjimui mokykloje, kur pristatysiu būtent šią knygą. Pirmąjį kartą skaičiau vasarą, vis stovi akyse vaizdas, kaip saulėtą dieną sėdžiu lazdyno pavėsyje su šia knyga rankose.

Keistoka skaityti apie vietas, kurios yra visai šalia, matyti lietuviškus vardus, lietuviško kaimo gyvenimą. Taip, knyga visapusiškai lietuviška. Joje pilna skausmo, blogio, vienatvės, dalykų apie kuriuos lietuviams labiausiai ir patinka skaityti ir kaip matot rašyti. Apnuoginamos socialinės ir ne tik Lietuvos problemos. Skaitydama nejaučiau malonumo, juk šioje šalyje ir aš gyvenu. Šiukšlyno žmonių gyvenimas detaliai pavaizduotas, kiekviena kova dėl cento, o kartais tą paskutinį centą atimti nori storulis šiukšlyno prižiūrėtojas. Visur kiekvienas trokšta naudos sau.

Žodžiai čia per daug nevyniojami į vatą, viskas akivaizdžiai pasakoma. „Žmogui reikia žmogaus“. Teisinga citata? Galbūt ir nereikia apkrauti jos nereikalingais žodžiais. Perskaitai ir viskas aišku. 

Man atrodo, kad Malūkas drąsus rašytojas, nes juk jis nebijo rašyti apie nusikalstamą pasaulį, apie prostituciją, nešvarius pinigus ir panašius dalykus. Kartais kildavo klausimas iš kur jis, tarkim, taip gerai žino, kaip atrakinti spyną neturint rakto? Pernelyg aršiai aš šios knygos nerekomenduoju, tačiau manau, kad perskaityti ją būtų ne prošal. Nors kita vertus, kam skaityti tai, ką atidžiau apsižvalgęs ir taip gali pamatyti aplink? 

1 komentaras: