91. Simon Beckett „Įrašyta kauluose“

Simon Beckett WRITTEN IN BONE
Puslapių skaičius: 372
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Būna tokios knygos "ant bangos", aš dažniausiai pasiduodu tokioms bangoms, jeigu jau bibliotekoje pamatau tą giriamą knygą tai ir pasiimu. Kaip visad neskaičiau anotacijos, todėl nežinojau, kad tai antroji, serijos apie daktarą Hanterį, knyga. Galbūt tada būčiau pasvarsčiusi. Tačiau ši knyga yra visai atskira detektyvinė istorija, todėl perskaityti pirmą dalį nebūtina, nes autorius numeta vos kelias menkas užuominas apie aną istoriją. (Beje, pirmoji knyga vadinosi "Mirties chemija".

Daktaras Deividas Hanteris yra teismo medicinos antropologas, išvertus į žmonių kalbą, dirba su su  mirusių žmonių palaikais, tiria juos ir pan. Jį pakviečia atvykti į Runos salą, kurioje rasti keisti žmogaus palaikai: beveik pelenais virtęs kūnas, tačiau beveik nepaliestos liko dvi pėdos ir plaštaka. Daktaro užduotis išsiaiškinti, iš kur ten atsirado tas kūnas ir jį ištirti. Tačiau greitai paaiškėja, kad tai tik didelio ir susiraizgiusio siūlų kamuolio pradžia.

Netgi suirus žmogaus kūnui, net jame plastėjusiai gyvybei virtus puvėsiais, dūlėsiais ir senais, sausais kaulais, mirusieji vis dar gali liudyti. Jie gali papasakoti savo istoriją, jei tik gebi ją suprasti. Štai ką aš dirbu. Verčiu mirusiuosius papasakoti savo istorijas.

Daktaro profesija, ko gero, ir buvo įdomiausia knygos detalė. Visokios medicininės pastabos, kad ir apie tą patį žmogaus degimo procesą, buvo tikrai įdomios. Net po to citavau jas namiškiams, versdama juos krūpčiot. (Tikriausiai apie tokius dalykus kalbėti prie pietų stalo nelabai protinga mintis.)

Bet vakar vakare, užvertus paskutinį knygos puslapį buvau tiesiog išsižiojusi ir ne gerąja prasme. Žiauriai nustebau, kad autorius į pabaigą kuo toliau, tuo labiau viską sukniso. Tikriausiai jums būna, kad kai skaitai kokį nors detektyvą ir smegeninėj šmesteli pats banaliausias įvykių scenarijus. (Aišku, nesigirsiu, kad nuspėjau kas kaip, bet buvau arti.) Tačiau nuveji tas mintis šalin, nes galvoji, kad autorius nebus toks banalus.
Prasidėjo knyga taip įdomiai, ta mirtis buvo apgaubta tokios mistinės atmosferos, bet išsirutuliojo viskas į lėkštas kruvinas skerdynes. Aš vienu metu net keturiais įvertinti buvau pasiruošusi. Bet jau kai praisdėjo tos nesąmonės su kraujomaišom, samarietiškais pasiaukojimais ir pavydo priepuoliais, tai... Veikėjai arba labai geri, arba labai blogi, arba psichopatai. Ir nepamirškim, kad jeigu jau veiksmas vyksta saloje, būtinai turi dingti ryšys su išoriniu pasauliu, nes kaip kitaip, nebus įtampos gi. (Užnervino vienoj vietoj nuolat naudojamas žodžiu junginis šalies giluma. Mums reikia susisiekti su šalies giluma, tave reikia gabenti į šalies gilumą, atsiųskit grupę iš šalies gilumos. Ir pan. Vertėjas tikriausiai kitokių sinonimų nesugalvojo. (: )

Laikas jau baigti savo litaniją ir pasakyti paskutinius sakinius. Tai knyga, kurią gali skaityti, kad ir visą dieną ir nuo jos nepavargsi. Nes rašymo stilius eilinis. Aš vien vakar apie pusę knygos perskaičiau. Tik ryni, ryni ir viskas. Atrodo, autorius labai skubėjo ir todėl prilipdė tokią lėkštą pabaigą.