Puslapių skaičius: 256
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos
Klaidžiojant po knygų pilnas bibliotekos lentynas, ištraukti šią mane paskatino autorės pavardė. Knyga buvo įdėta žemai, todėl permetus akimis pasirodė, kad parašyta ne Isabel Abedi, o Isabel Allende. Jau žadėjau dėti atgal lentynon, bet pavarčiau, pakilnojau, paskaičiau anotaciją. Hm, dvylika jaunuolių, atoki sala, kiekvieną jų žingsnį sekančios kameros, hm. Girdėta. Dar vienos Bado žaidynės? Nežinau ko tikėdamasi, bet susiviliojau ir pasiėmiau.
„Izola“ - dar vienas kelių prisėdimų skaitaliukas, kuris nesukelia nei didelio susidomėjimo, nei stipresnių jausmų, nei įtampos, nei malonumo. Skaitai tik dėl fakto, kad skaitai. Tai knyga, kuri, jei ir užmeta kabliuką, kad bus įdomu ir kad perskaitysi kažką naujo, tai kuo toliau tuo ji labiau nusivažiuoja į pievas ir vis dažniau norisi paklausti pačios autorės - wtf? Knygą baigiau tik todėl, kad pažiūrėčiau ar dar daugiau ji gali nusišnekėti. Ir neklydau - gali.
Galbūt knyga paliko tokį negerą įspūdį ir dėl to, kad, na pripažinkim, tos paauglių gaudynės po miškus dėl laimėjimo/gyvybės ar dar kažko jau po truputį lenda per gerklę. Tik, tiesa, čia niekas nesižudo iš tikrųjų (bent jau pagal idėją neturėtų). Jie tiesiog žaidžia žaidimą, kuriame vienas išrenkamas žudiku, tačiau to niekas nežino, kol žudikas nepagauna aukos ir nenuveda jos paėmęs už rankos į slėptuvę. Taip, labai jau vaikiška. O pridėjus faktą, kad paaugliai filmuojami tam, kad vėliau iš tos medžiagos būtų susuktas filmas, viskas pasidaro dar absurdiškiau. Filmas apie dvyliką paauglių gaudančių vienas kitą. Vien žo.
Anotacija žada prikaustančią meilės istoriją, kvapą gniaužiantį trilerį ir ypatingą psichologinį žaidimą. Aš radau tik skystus meilės pasiseilėjimus, neoriginalų siužetą bei stereotipinius bei dažnai erzinančius charakterius. Šią knygą rekomenduočiau nebent 10 - 15 metų skaitytojams arba visai nieko nereikalaujantiems suaugėliams.
KNYGOS NUGARĖLĖ: Dvylika jaunuolių. Atoki sala. Tik trys daiktai, kuriuos galima pasiimti. Ir daugybė kamerų, kurios viską stebi...
Galėjau pasprukti. Dar ir šiandien šita mintis neretai šmėkšteli galvoje. Galėjau slapčia pasišalinti iš grupės, buvo sočiai progų. Bet argi tai būtų ką nors pakeitę? Ar projektas būtų buvęs nutrauktas? Gal nebūtų pralietas kraujas? Beprasmiška kelti šiuos klausimus, mano protas šitai žino. Bet klausimai to nežino. Jie ateina - nepasibeldę ir nepasiklausę, ar braunasi tinkamu metu.
Jų dvylika, visi ištraukė laimingus bilietus. Tris savaites vieni atokioje saloje netoli Rio de Žaneiro - vaidins filme, kurio veiksmą lems patys. Tačiau ne tik septyniolikmetei Verai, kuri vyksta į salą dėl asmeninių priežasčių, bet ir kitiems jaunuoliams idiliškas rojus taps egzotišku kalėjimu. Ką slepia melancholiškasis Solo, sukeliantis Verai keisčiausius jausmus? Kas iš tikrųjų yra dailioji Mona, švelnioji Perl, provokatorius Džokeris? Kiekvienas jų vis daugiau atsiskleidžia ekscentriškajam režisieriui pasiūlius žaidimą, kuriam nė vienas jaunuolis nebuvo pasirengęs, žaidimą, kuris netrukus taps mirtinai rimtas.
„Izola" - prikaustanti meilės istorija, kvapą gniaužiantis trileris ir ypatingas psichologinis žaidimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą