58. Brigitte Aubert „Keturi daktaro Marčo sūnūs“

Briggitte Aubert LES QUATRE FILS DU DOCTEUR MARCH
Puslapių skaičius: 184
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

***

Tarnaitė netikėtai besitvarkydama randa kraupų dienoraštį. Žudiko dienoraštį. Perskaičiusi jį supranta, kad žudikas yra vienas iš keturių vaikinų gyvenančių namuose, keturių daktaro Marčo sūnų. Ji bando išsiaiškinti kuris, bet jai nelabai sekasi. Galbūt dėl to, kad stikliuką mėgsta pakilnoti?

Šiaip nebūčiau perskaičiusi visos knygos, bet buvo be galo smalsu, kuris gi tas žudikas? Tai tebuvo vienintelis varkiklis stūmęs mane versti puslapius. Visa kita mane erzino. Pavyzdžiui, parašyta nuobodžiai. Ištrauka iš žudiko dienoraščio po to iš Dženės (tarnaitės). Bet tie įrašai beveik visi identiški. Žudikas parašo: "Cho,cho,cho koks aš supergražuolisprotinguolis nužudysiu tave karve. Jėjėjė." O ta rašo: Omg, omg, koka pamišėlių šeima, turiu nešti kudašių iš čia, bet omg omg, aš tiek prisidirbus. Kažkas alsuoja už durų! Einu išgerti." Tai vat vis ir skaitai tą patį per tą patį. Žodžiu, daug pilstymo iš tuščio į kiaurą.

Viso romano metu neatsitinka nieko labai įdomaus, tik kelios žmogžudystės įvykdyto to paslaptingojo žudiko. Kiti veikėjai nė kiek neišvystyti, tiesiog atrodo, kad knygoje tebūtų du: Dženė ir žudikas, o kiti lyg kažkokie miražai. 

Pabaiga tai buvo tikrai netikėta, todėl pakėliau balą iki dviejų.Tiesa, ten buvo tokia nesąmoninga vieta, bet negaliu išduoti, jeigu pasitaikytų tokių drąsuolių pasiryžusių skaityti šitą trileriuką. 

P.S. Tiesa, padėtį dar gelbėjo kartais šmaikščios tarnaitės dienoraščio ištraukos. 

KNYGOS NUGARĖLĖ: Jis ir ji rašo dienoraščius. Jis – žudikas ir vienas iš keturių daktaro Marčo sūnų. Ji – Dženė, jaunoji tarnaitė, besislapstanti nuo policijos.

Nereikėjo jai knaisiotis po ponios garderobą... Nebūtų radusi dienoraščio, nebūtų perskaičiusi žudiko išpažinties, nebūtų sužinojusi, jog vienas iš daktaro Marčo sūnų – žudikas...

Bet – kuris? Juk visų keturių tokie angeliški veidai. Bet trauktis per vėlu. Blaškydamasi tarp savo liguistos baimės patekti į policininkų rankas ir baimės tapti būsima auka, Dženė nusprendžia pati demaskuoti nusikaltėlį. Nepasitikėdama savo alkoholio aptemdyta atmintimi, ji užrašinėja tyrimo eigą. Ir tada, slapta skaitant vienas kito dienoraščius, prasideda žiaurus ir liguistas žaidimas “slėpynėmis”.