2012 m. sausio 3 d., antradienis

23. Milan Kundera „Nemirtingumas“

Laidykla: Tyto Alba, 2003m.
Puslapių sk.: 378
Originalus pavadinimas: NESMRTELNOST

Na, va. Pagaliau įveikiau šį sunkų romaną. Skaityti tikrai nebuvo lengva. Kartais jis man tikrai būdavo per daug sudėtingas. Kartais sukrėsdavo savo minčių artumu man. Kartais tiesiog sudomindavo pačiu pasakojimu, samprotavimais, filosofavimu.
Nesu skaičiusi jokios knygos, kurią galėčiau palyginti su „Nemirtingumu“.. Jaučiu, kad ši knyga savyje turi daug daugiau, negu aš sugebėjau įžvelgti.
Ji sukelia begales minčių ir manau, kad ją skaitant laikas nepraeina veltui. Bent jau man nepraėjo.


Knygoje radau gan nemažai citatų (palyginus su kitomis knygomis), kurios kažkuo užkabino ir tiesiog prašėsi, kad jas užsirašyčiau:

Žmogiškojo egzemplioriaus gamybos numeris yra veidas, toji atsitiktinė ir nepakartojama bruožų samplaika. Ji neatspindi nei charakterio, nei sielos, nei to, ką vadiname „aš“. Veidas yra tik egzemplioriaus numeris.


Vienatvė: saldus žvilgsnių nebuvimas.
Karas ir kultūra - tai du Europos ašigaliai, jos dangus ir pragaras, jos šlovė ir gėda, bet negalima jų atskirti. Pasibaigus vienam, baigsis ir kita, ir viena negali baigtis be antro. Tai, kad Europoje jau penkiasdešimt metų nebuvo karo, šiaip ar taip, slaptingai siejas su tuo, kad jau penkiasdešimt metų nepasirodo joks Pikasas. 
visas citatas galit rasti čia. 


Jaučiu, kad ši knyga yra viena iš tų, kurioms reikia priaugti ir aš ją pasiėmiau skaityti netinkamu laiku. Todėl ir kitiems rekomenduoti ar nerekomenduoti negaliu.


Knygos nugarėlė: Atsitiktinis moters mostelėjimas ranka plaukiojimo instruktoriui rašytojo vaizduotėje sukuria ištisą moters paveikslą ir tampa impulsu vienam garsiausių Milano Kunderos romanų – „Nemirtingumas“ (1990). Kaip Flaubert’o Ema ar Tolstojaus Ana, Kunderos Anjė įkūnija geidulį ir neapibrėžiamą ilgesį. Iš šio paveikslo Kundera su jam būdingu mago meistriškumu plėtoja pasakojimą, užčiuopdamas giliausius pasąmonės klodus ir amžinąsias egzistencijos temas. Pats rašytojas apie šį romaną sako: „Nemirtingumo tema nėra modernusis pasaulis, Diabolos, pasak Avenarijaus, arba spektaklį vaidinanti visuomenė, kaip sako kiti. Juk nuo seniausių laikų žmogus rodo save, apsimetinėja, vaidina spektaklį...“
Autorius siekęs ne tik specifinio minties virsmo, bet ir žaismės, primindamas, jog personažų gyvenimai yra meninio žaidimo dalis, trokšdamas, kad tas žaidimas teiktų džiaugsmo.



1 komentaras:

  1. Aš tik šiaip, bet būtų neblogai jei tamsta ir oficialią anotaciją pateiktumėt, kad nereikėtų dairytis vėliau už blogo ribų, nes rašot gražiai ir mįslingai, tad savaime suprantama jog ima darytis įdomu :}

    AtsakytiPanaikinti