idMYRIS – tai vieta, kur saulės spinduliai kasdien vis kitokios spalvos, kur žmonės, pamiršę Užmirštų Reikalų prievartą ir neapykantą, sulipdė savo gyvenimus iš arbūzų cukraus ir leidosi į begalinius kaip svajonės kelius... Knygos pasakotojo, Margaretos ir Polinos meilės trikampis baigiasi tragiškai, bet arbūzų cukruje, rodos, nebeliko emocijų, o iš nuobodulio, pavydo ir neapykantos kuriami mitai.
Arbūzų cukrus, statybinė bendruomenės medžiaga – ne tik fizinė medžiaga, bet ir dvasinė būsena. Tai medžiaga, iš kurios gaminamos lentos ir langai, bet drauge tai – ir produktas, iš kurio gimsta gyvenimo būdas. Jos natūralumas, saldumas, gaivumas ir neribotos galimybės (iš arbūzų cukraus galima gaminti net stiklą) yra gero gyvenimo metafora ir byloja apie visišką susiliejimą su gamta.
Na, kad ši knyga yra labai keista tai čia faktas, manau niekas jo nepaneigs. Neapsirūkęs tikriausiai nelabai suprasi. :) Beskaitydama nuolat jaučiau tokį laisvės, laisvumo pojūtį. Atrodo tame pasaulyje viskas taip paprasta, bet kartu taip fantastiška. Tiesiog visa knyga nesibaigianti fantazija.. Skaitai ir rodos nelabai supranti ką skaitai, bet kažkodėl tai traukia ir negali sustoti.
Tikriausiai rekomenduočiau ir kitiems ją perskaityti, bet skaitant patarčiau per daug negalvoti, neanalizuoti, o tiesiog mėgautis. O kai praeis kiek laiko mintys pačios suguls į reikiamas vietas.
Net nelabai žinau kaip įvertinti šį romaną, tad paliksiu neįvertintą. Tebūnie.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą