Apie ką? Apysakoje „Gyvenimas po klevu“ per vienos šeimos žlugimo istoriją skausmingai atsisveikinama su senuoju lietuvišku kaimu. Knyga sudrebino visuomenę savo beviltiškumu. Tai sovietiniais metais buvo nauja ir neleistina.
Kaimo žmogaus akimis parodomo niekuo nedangstoma gyvenimo tiesa. Apysakos herojė, vieniša senoji Kairienė, atrodo tokia tikra, lyg būtų perkelta į kūrinį tiesiai iš pačios skaudžiausios to meto kaimo realybės. Su vaikų apleistais senais tėvais, nesibaigiančiu girtuokliavimu, jaunimo dvasiniu skurdu ir kitom sovietinėm piktažaizdėm.
Kaimo bendruomenės gyvenimas nevaldomai rieda prarajos link, ir šito pakeisti sena moteris nebegali.
Nuomonė. Šią knygą skaityti pasirinkau ne pati, ją reikėjo perskaityti mokyklai. Knygelė nelabai stora, šriftas irgi vidutinis, susiskaitė greitai, nepaisant to, kad labai maža dialogo, didžioji dalis knygos Kairienės monologas.
Kas man galima sakyti, įsiminė šioje apysakoje, tai jos niūrumas ir beviltiškumas. Tiesiog jokio vilties, ar kažkokio gėrio spindulėlio. Tai atrodo šiek tiek neteisinga.. Atrodo, kad aplink vien liūdesys, neteisybė, mirtys ir visokie kiti neigiami dalykai. Senoji Kairienė gyvena visiškai viena, jos vyras ir sūnus mirę, o anūkui ji mažai terūpi. Neturi nei gyvulio nei kokio šuns - visvien neturėtų kuo juos pašerti, o ir priežiūrai jėgų nebeturi.
Daug dėmesio knygoje skiriama girtuoklystėj ir geriančiam Lietuvos kaimui, visi trys Kairienės šeimos vyrai (anūkas, sūnus ir vyras) prasigėrė.
Kūrinio pabaiga net neprimena happyend'o, ji tiesiog tragiška. Užvertusi paskutinį puslapį, net atsigaut kurį laiką negalėjau, tai buvo ganėtinai netikėta.
Taigi, privaloma literatūra mokyklose kartais nėra jau tokia nuobodi ir neįdomi, ši knyga, nepaisant jos niūrumo man visai patiko.
Vertinimas: 3/4
Apysakos "Gyvenimas po klevu" motyvais 1988 m. sukurtas televizijos filmas.
Režisierius : Kazimieras Musnickas
Operatorius : Aloyzas Jančoras
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą