Apie ką? Plaukiojanti opera - daugybę diskusijų sukėlęs ir, matyt, įdomiausias autoriaus kūrinys, ypač kritikuotas dėl "nihilistinės" (o išties bylojančios apie gyvenančio po Auschwitzo ir Hirosimos žmogaus gimimą) pabaigos. Rašytojo vaizduojama asmenybė - subyrėjusi į šukes, ji keičia savo kaukes, beviltiškai ieško tapatybės, tai - daugiaveidė būtybė, praradusi visus idealus ir nebetikinti, kalbant pagrindinio romano herojaus Todo Endriuso žodžiais, jokiomis "savaimingomis" vertybėmis.
Nors knyga nėra labai stora (236psl.), o šriftas ne pats smulkiausias, skaitėsi ji man sunkiai. Visos knygos veiksmas vyksta vieną dieną, dieną , kurią pagrindinis herojus nusprendžia nusižudyti. Knygoje daug vadinamųjų "flashback'ų" į jo praeitį, kartais net į vaikystės dienas. Turėčiau pasakyti ir tai, kad toji diena taip pat yra prisiminimas, o ne dabartis.
Visa knygos istorija man nepasirodė įdomi ar įtraukianti ar dar kokia. Galbūt esu nepakankami subrendus tokiai knygai, kadangi ji vertinama pakankamai gerai, ir aš jos nesuprantu? Kaip bebūtų, vertinti ją galiu tik iš dabartinės pozicijos. Pagrindinis veikėjas man nemalonus, nesusitapatinau su juo, jis man nepatiko su savo ciniko, šventojo, savižudžio kaukėmis. Jo išvedžiojimai taip pat įspūdžio nepaliko. Nežinau, ką daugiau galėčiau pasakyti, peikti šios knygos daug nenoriu, ji tikrai nėra tokia bloga, girti irgi, negirsiu.
Vertinimas: 2/4
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą