Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.
Nuomonė. Anotacija tikrai taikliai apibūdina knygą. Istorija pasakojama mažos mergaitės Džinos Luizos akimis, viskas atrodo taip paprasta, nekalta ir naivu.
Beveik visos istorijos metu figuravo paslaptingoji Redlių sodyba, tai išnirdama, tai vėl nueidama į antrąjį planą. Tai pridėjo nemažai intrigos..
Džinos Luizos ir jos brolio Džemio tėtis Atikus, juos augino vienas, vaikų motina buvo seniai mirusi. Jis savo vaikus auklėjo taip, kad užaugę jie būtų dori, sąžiningi, nevaidmainiaujantys žmonės. Jis juos mokė iškėlus galvą iškęsti patyčias, tvardytis, nepaleisti į darbą kumščių, nors Džinai Luizai dažniausiai toks būdas atrodė tinkamiausias. Tačiau Atikus norėjo, kad jie užaugtų į ledi ir džentelmeną.
Knyga tokia gyvenimiška, ji apie tai kaip iš nekalto ir naivaus vaikiško pasaulio, mažais žingsniais einama į suaugėlių pasaulį. Situacijos, kurias vertina Džina, kartais atrodo daug paprasčiau, negu iš tikrųjų yra.. O palyginimas apie strazdą giesmininką buvo toks taiklus.. Vienas iš vertingųjų Atikaus pamokymų vaikams.
"Nežudyk strazdo giesmininko" man patiko savo aprašomu laikmečiu: kai dar ne kiekvienas vaikas turėjo batus ar lankė mokyklą. Ji įtraukia, nesinori pabaigti skaityti. Dar, didelį pliusą dedu knygoms, kurios mane priverčia išspausti ašarą. Šios gale neverkiau, tačiau susigraudinusi buvau. Graudu buvo ne iš liūdesio, gal iš tos visos istorijos galo.
Vertinimas: 4/4
Ekranicazija:
To kill a Mockingbird (1962)
Režisierius: Robert Mulligan
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą