111. Erich Maria Remarque „Trys draugai"

Erich Maria Remarque DREI KAMERADEN
Puslapių skaičius: 381
Leidykla: Šviesa
Iš kur gavau? Iš bibliotekos
4-oji 2013m. knygų iššūkio knyga.

Vasara. Ar galima įsivaizduoti geresnį laiką knygų skaitymui? Tikriausiai ne. Paradoksalu, tačiau kaip tik dabar, kai turiu daugiausiai laiko skaityti, kartu, mažiausiai to ir norisi. Apmaudu. Tačiau pasitaisiau ir šiandien dar kart pajutau jausmą, tą seniai patirtą jausmą, kada užverti paskutinį knygos puslapį ir skruostu nurieda ašara. Taip atsitiko skaitant šį, labai žinomą, ir kiek teko skaityti, daugelio bloggerių labai mėgstamą, romaną.

Kaip ir kitose Remarko knygose, taip ir čia: buvusius karius persekiojanti baisi karo šmėkla. Šį kartą tie kariai yra trys draugai - Robertas Lokampas, Otas Kėsteris ir Gotfrydas Lencas išgyvenę karo baisumus tačiau negalintys jų pamiršti, kartu kabinasi į gyvenimą ir atstoja vienas kitam ramstį kai užklumpa negandos. Galbūt jau kartojuosi, tačiau šie trys draugai, ne kartą žvelgę mirčiai į akis ir puikiai suvokiantys jos grėsmę, yra liūdni, liūdni žmonės, kaip mėgstu sakyti, sulaužyti žmonės. Tai išlenda retkarčiais, kai kurios jų citatos tai parodo, kitais atvejais, jie primena girtuoklius, skeptikus, apsukrius gudruolius ir mušeikas, tačiau kartu yra be galo vienas kitam ištikimi, pasiaukojantys ir giliai jaučiantys žmonės.

Melancholikas pasidarai, kai imi galvoti apie gyvenimą; cinikas - kai pamatai, ką iš jo padaro dauguma žmonių. (118psl.)

Nors šių trijų vyrų draugystė ir yra didžiulė knygos dalis, dar didesnę joje užima meilė. Knygos pasakotojas Robertas Lokampas įsimyli gražuolę merginą Patriciją Holman. Viskas klojasi gana neblogai, paaiškėja, kad po tuo išoriniu šiurkštumu dar yra jausmo, noro mylėti ir būti mylimam, tačiau pasirodo, kad Patricija serga.

Meilė čia be galo graži. Galbūt dėl to, kad jai nelemta gyvuoti, galbūt dėl to ji atrodo tokia tobula? Be savanaudiškumo, pamirštant save, norint kitą matyti laimingą.

Vietomis knygą pasirodydavo nuobodoka. Neapleisdavo vienodumo jausmas. Dėl to, gal mėnesį knygos nė nejudinau. Tačiau kuo labiau artėjo pabaiga, tuo darėsi įdomiau.

Pikčiausia pasaulio liga, Ferdinandai, - tai mąstymas. Ji nepagydoma. (136psl.)

Vis dėl to, tai yra gera knyga. Bendras įspūdis labai geras ir nesigailiu skaičiusi, kaip dar nė karto nesigailėjau paėmusi Remarko knygą. Nors šie žmonės ir atlaikė daug sunkumų, jų širdyse išliko tos pačios tikrosios vertybės.