41. Hermann Hesse „Stepių vilkas“

Hermann Hesse - Stepių vilkas (DER STEPPENWOLF 1963m.)
Leidykla: RECO DIAS, 1992m, Vilnius
Puslapių skaičius: 181
Iš kur gavau? Radau palėpėje.


Vertinu: 3.5/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Buvau pradėjusi šią knygą skaityt vasarą, bet numečiau. Ne dėl to, kad nepatiktų, tiesiog atsirado kitokio skaitymo. Iš tikrųjų tikėjausi, kad sunkiai man su ja seksis, be to dar senas leidimas, mažos raidės, kas apsunkina skaitymą. Bet taip nebuvo. Skaičiau lengvai, susidomėjusi, buvo gal ne tiek įdomu, bet kartais būna, kad skaitai knygą, nes ji tau prie širdies, artima, atrodo, kad pats būtum ją parašęs. Aišku, dabar čia nekukliai pasakiau, bet skaitant kartais tikrai atrodė, kad kai kurios mintys iš mano galvos ištrauktos. Kad kai kurie jausmai ir mano širdies išpešti. Kad štai, perskaitysiu šią knygą, ir žinosiu ką daryti!

Susiprotėkite pagaliau! Jūs turite gyventi ir turite išmokti juoktis. Jūs turite išmokti klausytis prakeiktos gyvenimo radijo muzikos, turite gerbti už jos slypinčią dvasią, turite išmokti juoktis iš nereikalingų priemaišų. Štai ir viskas, daugiau nieko iš jūsų nereikalaujama. 

Pagrindinis veikėjas Haris, manantis, kad yra pasidalinęs į dvi esybes - žmogiškąjį ir į Stepių vilką Harį, man pasirodė labai artimas. Kaip jis masto, kalba, kaip jaučiasi. Kartais bijo, kartais niekina kitus, kartais save. Jis gyvena savo galvoje, daug mąsto ir analizuoja. Tikisi, kad gyvenime jam kažkas daugiau skirta, kad jis turi "vienu matmeniu" daugiau negu kiti. Ak, koks pasipūtėlis... Noriu pasakyt, kad jaučiuos į jį panašiai, bet atrodo, lyg girčiaus, tuo didžiuočiaus. Ne, aš tikrai nesidžiaugiu savo uždarumu ir tylumu, o kartais net niūrumu... Kita vertus, kuo čia girtis savo panašumu į uždarą, kompleksuotą ir norintį nusižudyti veikėją? Vis dėl to, kažkodėl, jis man kelia kažkokią pagarbą.

Džiaugiuos, kad perskaičiau šią knygą. Ji mane privertė apie daug ką pamastyti, galbūt net apie savo vidaus keitimą. Labai patiko mintis, kad žmogus nėra pastovi ir nesikeičianti asmenybė. Kad ji sudaryta iš daug visokių žmogeliukų, kurie visi skirtingi. Vienas jų gali dominuoti vienose situacijose, kitas kitose. Viskas priklauso nuo tavęs paties, nes tu pats esi savo sielos šachmatų lentos šeimininkas ir visos figūrėles juda pagal tavo norus.

Tik jūsų paties viduje gyvena ta tikrovė, kurios ilgitės. 

Tačiau kodėl nuėmiau pusę balo, jeigu taip giriu ir džiaugiuos šia knyga? Mintys apie gyvenimą, apie egzistenciją, apie žmogų, apie pasaulį labai patiko ir įkvėpė, tačiau pati istorija nebuvo labai užkabinanti.

Anotacija:  Haris Haleris - liūdnas ir vienišas intelektualas, klaidžiojantis po didelio miesto džiungles. Neigdamas visa, iš ko susideda paprasta žmogiška laimė, ir nepritapdamas prie visuomenės normų, jis save laiko stepių vilku. Tačiau tai vilkas žmogaus veidu: laukinis, draskomas instinktų, ir kartu - itin jautrus žmogus, apdovanotas giliu protu ir subtilumu. Haris kovoja, siekdamas sutaikyti savyje laukinį vilką ir racionalų žmogų. Ir kai ši kova jau atrodo pralaimėta, jo gyvenimas netikėtai pasikeičia - jis sutinka moterį, visišką savo priešingybę - nerūpestingą ir gyvenimo džiaugsmu trykštančią Herminą. Hermina mėgaujasi malonumais. Ji ir Harį įtikina juos prisijaukinti bei jiems atsiduoti. Prasideda Hario Halerio kelionė į gyvenimą, nelengvi bandymai rasti pusiausvyrą tarp kūno ir dvasios, be kurios joks žmogus negalėtų pasiekti pilnatvės...