Amo sūpuoklės: romanas / Herta Müller ; iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius. - Vilnius : Versus aureus, 2010. - 288p.
Vertinu: 3/4 (1 - nieko gero, nerekomenduoju, 2 - vidutiniškas skaitalas, 3 - visai gera, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju.)
Pasiėmiau šią knygą, nes anotacijoje pamačiau žodį "lageris". (Na dar ir pavadinimas patiko, ir viršelis) Net jos pačios visos neskaičiau. Automatiškai pamaniau, kad kalba eis apie žydus, o viskas apie juos mane domina. Bet kalba čia sukasi apie kitokį lagerį. Knygos lageris yra skirtas Sovietų Sąjungai "atsatyti", t.y darbo lageris. Sovietų generolas Stalino vardu pareikalavo Rumunijoje gyvenančius vokiečius nuo 17 iki 45 metų amžiaus išvežti į priverčiamųjų darbų lagerius Rusijoje. (Taip atsitiko iš tikrųjų) Tarp jų patenka ir tuo metu septyniolikmetis knygos herojus, kuris visai nebijo, jis netgi trokšta kažkokios naujos jaudinančios patirties. Tikriausiai dėl to, kad visiškai neįsivaizduoja į kokį pragarą papuls. (Taip irgi buvo iš tikrųjų, nes autorė knygą rašė remdamasi tikrais vieno žmogaus prisiminimais, jos pačios motina praleido 5 metus tokiame lageryje.)
Negaliu pasakyti, kad knyga skaityti buvo be galo įdomu. Čia tokia knyga, kurios rašymo stilius labai patrauklus ir masina versti puslapius. Nebuvo čia ir intrigos, jau pradžioje pasakoma, kad herojus iš lagerio sugrįš. Prisipažinsiu buvo mintis netgi mesti tą knygą pro langą, bet dabar džiaugiuos, kad ją vis dėl to baigiau.
Tie įvykiai, gyvenant lagery, kartais tikrai žiaurūs, aprašyti tikrai gražiai, gražiais palyginimais, pakartojimais. Bet tas siaubas vistiek persiduoda.. O dar tas alkio angelas..
"Aš sirgau cemento liga. Savaičių savaites visur regėjau cementą: švarus dangus buvo užglaistytas cementas, debesuotas dangus - nusėtas cemento kupstais. Lietus vijo tarp dangaus ir žemės savo gijas iš cemento. Mano pilkšvas taškuotas skardinis dubenėlis buvo iš cemento."Jeigu knyga nepritrauks savo istorija, tai bent jau apkerės talentingu rašymu..
Knygos nugarėlė: Iš tiesų reikia giliai įkvėpti ir atgauti amą tada, kai užverti paskutinį knygos lapą. Dar labiau jį užgniaužia, kai žinai: kiekvienas žodis, kiekviena eilutė ir intonacija alsuoja tikrove – tai patyrė knygos herojus, iš gimtojo autorės kaimo kilęs Oskaras Pastioras, ištremtasis jaunuolis Leo, kuris norėjo kuo greičiau palikti tėvų pastogę ir kaži ką nauja patirti.
Knygoje lageris – itin praktiškas pasaulis, į kurį sutelpa penkeri įspūdingi metai. Lageris – marga žmonių minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, žudyti ir atleisti, galinti šokti ir nukirpti gyvenimo siūlą. Tokios mintys sukirba galvoje, veidu nuslysta šypsena ar nenorom prasiveržia juokas su Leo gyvenant barake, vartantis ant narų, slapčiomis kniaukiant viltį – anglių gabalus – ir mainant ją į dar vieną dieną. Senelės atsisveikinant ištarti žodžiai: „Žinau, kad sugrįši“ – palaiminimas, skydas, o gal „širdies lopetos bendrininkas ir bado angelo priešininkas“. Žodžiai, kurie padėjo tverti ir grįžti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą