38. A. Tolstojus „Aelita“

A. Tolstojus - Aelita, 1951m. 
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956m.
iš močiutės lentynos
185 psl. 

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)


Pasiėmiau skaityti ir žvilgsnis užkliuvo už autoriaus pavardės. Tolstojus. Galvoju, oho. Bet kiek mano žinios siekia, jo vardas buvo lyg ir Levas, o ne Aleksėjus. Tai va, pasitikrinau ir vis dėl to, čia kažkoks kitoks Tolstojus.

O pati tokia sena, tokia apiplyšus. Labai geltoni ir keisto kvapo, kai kur net puslapių trūksta. Gerai padevėta. O mano močiutė ją gavo dovanų 1964 metais, priekyje net palinkėjimas parašytas.

Istorija apie meilę. Ir ne paprastą, o nežemišką, nes jie iš skirtingų planetų. Tikrai fantastiška. Be to, knyga buvo parašyta dar tada, kai žmogus nebuvo pakilęs į kosmosą, t.y 1951 metais. Tai galbūt net šiek tiek pranašiška. Pagrindinis veikėjas su bendražygiu skrido į Marsą norėdami sužinoti ar ten kas nors gyvena. Na ir rado tų marsiečių ir pagyveno, pakovojo su jais, įsimylėjo. Vienas jų norėjo pabėgti nuo savęs, nuo savo gyvenimo, užsimiršti.. Todėl galima sakyti, kad knyga ir apie tai, kad kai ieškai - randi. Nes savo sužalotai širdžiai jis rado vaistų - meilę.

Man nelabai patiko kaip pavaizduotas marsiečių gyvenimas. Atrodo, kad ta jų kasdienybė, buitis, buvo per daug jau žmogiška, per daug panaši į mūsų, todėl labai įdomu skaityti nebuvo. Nuobodulys taip pat neretai apimdavo. Įdomu buvo nebent tai, kad jų transportas buvo skraidančios valtys. Tai, va. Man pritrūko įtaigos. Nors šiaip rusų knygas man kažkodėl skaityti patinka. Nežinau kodėl. Gimiau jau nepriklausomoj Lietuvoj, neteko gyventi "prie ruso", tad čia kaip ir nelabai paaiškinama.

Knyga tokia "pusė velnio", todėl pusę balų ir duodu. Perskaičiau ir pamiršau. :)