Trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau randa laimę - užsiima nuosavų barų verslu, turi žmoną du vaikus, tačiau po šitiek metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs. Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija.
Na, va. Gulint ligos patale yra bent vienas geras dalykas - daug laiko knygoms. :) Taigi, nors ir gripo išvarginta, dalinuosi savo įspūdžiais apie šią knygą.
Perskaičiau greitai - per porą dienų, kadangi knyga tikrai nestora. Ir šiaip pakankamai greitai skaitėsi. Galima sakyti, kad "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės" yra pirmoji mano perskaityta šio autoriaus knyga, kadangi prieš maždaug metus skaitytos "Avies medžioklės" nesugebėjau pabaigti, todėl stiliaus bruožų ar kažkokių panašumų negalėsiu palyginti.
Šioje knygoje pasakojama savyje pasiklydusio žmogaus istorija. Kartais jis atrodė kažkuo artima, nors iš pirmo žvilgsnio tikrai negalėtų tokia būti. Tiesiog būna, kad kartais skaitai, rodos, savo mintis. Buvo graži Hadžime ir Šimamoto draugystė, nepavaldi laikui, nors gale išvis suabejojau ar Šimamoto išvis kadanors egzistavo realybėje.
Tikriausiai dažnam atrodo, kad lyg ir viską turim ko tik galėtum norėti, tačiau vistiek jautiesi vienišas, kažko trūksta.. Taip buvo ir knygos herojui, jo gyvenimas atrodo tobulas, bet ilgus metus jį vistiek sekiojo ilgesys Šimamoto. Tačiau kartais mane šiek tiek piktino jo elgesys, jis man atrodė nelabai priimtinas.
Be to, visai įdomus knygos pavadinimo paaiškinimas, kurį rasit knygoje. :)
Knyga man pasirodė tokia keistai miela, šiek tiek artima, įdomi. Nesigailiu perskaičiusi. Vistiek rekomenduočiau ir kitiems, nes apmąstymus ji sukelia.
Vertinimas: 3/4
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą