109. Conn Iggulden „Lanko viešpačiai"

Conn Iggulden LORDS OF THE BOW
Puslapių skaičius: 461
Leidykla: Tyto alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Antroji serijos apie Čingischaną knyga. Užpraeitą vasarą skaityta pirmoji dalis - Tyrų vilkas - parodė, kad nuotykiai ir istorija mane žavi labiau negu maniau.

Tai tęsinys pirmos knygos, kurioje Čingis užaugo, subrendo, ėmė vienyti gentis, jo galvoje gimė pirmieji tikslai ir akiplėšiškos užmačios. Antroje knygoje jis jau tikras karvedys, paskui save vedantis šimtatūkstantines mongolų armijas. Šįkart jo taikinyje didingieji, aukštomis sienomis juosti ir blizgantys Dzinų (kinų) miestai.

Pagyras, kurias išsakiau perskaičiusi pirmąją knygą, galėčiau ir dabar pakartoti. Knyga įdomi, paremta tikrais faktais, į istoriją įpinta nemažai realiai vykusių epizodų. (Labiausiai įstrigo vieta, kurioje Čingischano apsupto Jenčino miesto gyventojos, mieste kentusios badą, naktį masiškai užlipo ant sienos ir visos kartu nusižudė nuo jos nušoko.) Bet svarbiausia ji sugeba įtraukti ir patraukti. Nukelti savo mintis 800 metų atgal ir pasijausti visų tų įvykių jei ne dalyviu, tai bent jau stebėtoju.

Buvo smagu sutikti veikėjus iš pirmosios knygos. Nors maniau, kad istorija primiršau, perskaičius pirmuosius skyrius prisiminimai atgijo.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Kuo iš esmės ši dalis skiriasi nuo praėjusios? O gi niekuo. Taigi nenuostabu, kad skaitant gana vienodą tekstą, antroje jo pusėje darosi kiek nuobodu. Jeigu pirma dalis man buvo jaudinanti, stebinanti, nematyta, tai ši jau prijaukinta ir visiškai pateisinusi lūkesčius. Taigi, autorius nebestebino. Tačiau tai pajutau tik perskaičiusi knygą.

Taigi, abi knygas, tiek Tyrų vilką tiek Lanko viešpačius rekomenduočiau istorija besidomintiems ir nuotykinę literatūra mėgstantiems knygų graužikams. Taip pat norintiems nežymiai prisiliesti prie didingos Čingischano asmenybės.

108. Virginia Woolf „Į švyturį“

Gražusis viršelis

Virginia Woolf TO THE LIGHTHOUSE
Puslapių skaičius: 224
Leidykla: VERSUS AUREUS
Iš kur gavau? Iš bibliotekos
2-oji 2013m. knygų iššūkio knyga

Šį romaną pati autorė pavadino geriausia savo knyga. Galbūt dėl to, kad joje daug pačios rašytojos gyvenimo autobiografinių detalių, patirties, išgyvenimų? Arba galbūt todėl, kad šia knyga jai pavyko pasakyti, tai ką iš tiesų norėjo? Žinoma, aš tik spėlioju.

Tai yra pasakojimas apie gausią Ramsių šeimyną, leidžiančią vasarą savo ištaigingame name ant jūros kranto. Ramsiai turi aštuonis vaikus, bet ne gana to, jų namai visada pilni ir kitų žmonių: bičiulių ir pažįstamų.

Šią knygą pradėjau skaityti senokai ir iš pradžių man sekėsi sunkiai. Nuolat pamesdavau pasakojamos istorijos viją, nuolat mintys nuklysdavo į šalį. Nesuprasdavau kas, kur ir kaip. Tam be abejonės trukdė ir ilgi, vaizdingi, išraiškingumu stebinantys, tačiau kartu ir varginantys, sakiniai, todėl kai kuriuos skaitydavau net ne kartą.

Tada stojo pertrauka. Neskaitadieniai, kitos knygos, tinginiavimas. Ir štai prieš kelias dienas atvertus šią knygą, jis suspindo visai kitomis spalvomis. Nebeglumino ilgos pastraipos, giliausi veikėjų mąstysenos nagrinėjimai ir aprašymai. Tereikėjo labiau sukaupti dėmesį.

Knygoje galima rasti įvairių temų. Tačiau visos jos apima žmonių tarpusavio santykius bei santykį su savimi. Pavyzdžiui, ponios Ramsi vaidmuo šeimoje, jos grožio našta, santykiai su vyru, didžiuliu inteligentu įsikniaubusiu į savąsias knygas. Pono Ramsio santykis su vaikais, žmona, aplinkiniais, savo draugais. Jo sūnaus Džeimso širdyje laikoma nuoskauda dėl tėvo šaltumo, abejingumo, tvinkčiojantis pykčio pūlinys. Lilės Brisko senmergystė ir pomėgis tapyti. Ar tikrai moterys negali rašyti, negali tapyti? Ar neištekėjusi moteris nėra visavertė?

Įdomu tai, kad autorė prabildavo per vis kito veikėjo mąstymą, kas leido susidaryti pilnesnį visa ko vaizdą. Kažkaip atrodo, kad savo laiku žmones ji permatydavo kiaurai, kadangi sukurti tokie įtaigūs jų psichologiniai portretai. Tačiau kartu ir šiek tiek slegiantys..

Labai įdomi knyga. Tačiau, dar kartą pasikartosiu, reikalaujanti  susikaupimo ir atidumo. Ir man jį ne visuomet pavyko išlaikyti. Dėl to kiek ir gaila. Šis kūrinys man sukėlė tokį sunkiai nusakomą jausmą, sumišusį su pasitenkinimu, liūdesiu, nuogąstavimu ir beprasmybės jausmu.

Optimizmo perskaičiusi kūrinį tikrai neįgavau, veikiausiai priešingai. Tačiau vis vien rekomenduoji perskaityti kitiems ir nusiteikti rimtam darbui.

Prasmingas švyturio motyvas.