117. Julian Barnes „Gyvenimo lygmenys"

Julian Barnes, Levels of life, 2013

Puslapių skaičius: 125

Leidykla: baltos lankos

Liūdna knyga apie mylimo žmogaus netektį ir gyvenimą po. Tai pusiau romanas, pusiau autoriaus memuarai, atskleidžiantys gana skaudžias asmeninio gyvenimo detales. Iš žodžių, kuriuos rašytojas naudoja pasakodamas apie savo žmoną, akivaizdu, kaip stipriai jis ją mylėjo ir kokios geros draugės neteko. Skaudu ir gaila, tačiau kita vertus - pavydu. Kyla bauginanti, bet ir šiek tiek žavinga mintis, kad ten kur yra kažkokio gėrio, meilės ir džiaugsmo, visada slypi mirtis, sielvartas, pabaiga. Nori nenori susimąstai apie visko laikinumą ir trapumą. Tačiau nors knyga ir apie liūdnus dalykus, pesimistiškai manęs nenuteikė. Patirtos emocijos buvo intensyvios, tačiau ne negatyvios. Tikriausiai būtent tokios, kokios turėtų kilti skaitant nuoširdžius sielvartaujančio žmogaus parašytus žodžius.

***

Yra toks vokiškas žodis Schnsucht, neturintis angliško atitikmens. Jis reiškia "ko nors ilgėjimąsi". Jis turi daug romantinių ir mistinių atspalvių. K. S. Lujisas nusakė jį kaip "nepaguodžiamą širdies ilgesį, kurį žmogus jaučia pats "nežino kam". Labai vokiška yra sugebėti išreikšti tai, kas neišreiškiama.

Sudėk į daiktą du žmones, niekada iki tol nebuvusius drauge, ir kartais pasaulis pasikeis, o kartais ne. Galbūt jie nukris ir užsiliepsnos arba užsiliepsnos ir nukris. Bet kartais rasis kažkas nauja ir tada pasaulis pasikeis. 

Mes gyvename ant žemės, ant paviršiaus, ir vis dėlto - ar kaip tik todėl - stiebiamės aukštyn. Žemės šliužai, retsykiais iškylantys iki dieviškų aukštumų. Vienus pakylėja menas, kitus religija, bet daugumą - meilė. Tačiau skraidydami mes galime nukristi. Nedaug kam pasiseka nutūpti minkštai. <..> Kiekviena meilės istorija baigiasi sielvartu. Jeigu ne iš karto, tai vėliau. Jeigu ne vienam, tai kitam. Kartais abiem. 

Nes kiekvienoje meilės istorijoje slypi sielvarto istorija. Jaunystėje pasaulis dalosi į tuos, kurie turėjo intymių santykių, ir tuos, kurie neturėjo. Vėliau į tuos, kurie pažino meilę ir tuos, kurie jos nepažino. Dar vėliau - tuo atveju, jeigu jiems pasiseka (arba, kita vertus, nepasiseka) ją pažinti, - jis dalosi į tuos, kurie patyrė sielvartą, ir tuos, kurie ne. Šie padalinimai absoliutūs, tai atogrąžos, kurias mes kiekvienas kertame. 

116. Jean-Christophe Grangé „Purpurinės upės"

Jean-Christophe Grangé  LES RIVIERES POURPRES
Puslapių skaičius: 328
Leidykla: baltos lankos
Iš kur gavau? Skolinta

Puikus, įtampą išlaikantis ir prikaustantis detektyvas! Seniai tokį teko skaityti. Mėgstu mistiką, mėgstu paslaptis, o čia jų su kaupu.

Universitetiniame miestelyje randamas kraupiai nužudytas jaunas vyras. Nuogas, embriono poza bei išluptomis akimis jis randamas uolos plyšyje. Tirti šią bylą iškviečiamas garsus ir nusipelnęs komisaras Pjeras Nymanas, kuris vėliau padedamas kito ne ką mažiau sumanesnio policininko ir išnarplioja šią bylą.

Skaitant tokias knygas man visada sunku suvokti autoriaus meistriškumą taip viską sunarplioti ir neleisti skaitytojui nieko nuspėti. Visą laiką buvau stebinama iš niekur nieko išnyrančiomis smulkmenomis, kurios dar labiau masino skaityti. Kitas dėmesį patraukęs aspektas buvo bylą tiriančių policininkų asmenybės. Jie buvo nebijantys susitepti rankų ir nebuvo fanatiški įstatymo garbintojai. Gal ta agresija kartais kiek ir erzino.

Vis dėlto, kad ir kokia ši knyga buvo įtraukianti ir įdomi, man atrodo, kad pabaigoje ji šiek tiek prigeso. Todėl ir praėjus kelioms savaitėms po perskaitymo atsimenu ne šokiruojančią pabaigą, bet kitas detales, įstrigusias atmintin.

115. John Irving „Sidro namų taisyklės"

John Irving THE CIDER HOUSE RULES
Puslapių skaičius: 760
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos
6-oji 2013m. knygų iššūkio knyga

„Sidro namų taisyklės" mane visada baugino savo apimtimi, bet ir visada traukė. Dėl to ir pasiryžau įtraukti ją į šių metų knygų iššūkį. Ir be galo didžiuojuosi savimi pagaliau ją perskaičiusi.

Taigi, baigusi šią knygą supratau, kad ne visos Irvingo knygos skaitosi velniškai sunkiai. Nors ši plyta ir nemaža - 760 puslapių, skaitėsi labai lengvai, o kas svarbiausia buvo įdomu ir labai įtraukė.

Knygoje vyrauja tokios temos kaip abortai, nepageidaujami nėštumai, našlaičiai. Ar abortas yra gerai ar blogai, ar reikia juos įteisinti, o gal net ką tik užsimezgęs kūdikis jau turi sielą ir jo pašalinimas skaitytųsi nužudymas? Net vienas pagrindinių knygos veikėjų Homeras Velzas yra našlaitis, užaugęs našlaičių prieglaudoje Sent Klaude. Šios istorijos siužetą yra sunku nupasakoti, kadangi veiksmas apima kelias dešimtis, per kurias nutinka daug įvairių įvykių. Homero ilgai niekas neįsivaikino, o jeigu tai ir padarydavo jis vistiek būdavo priverstas grįžti į Sent Klaudą. Šios įstaigos gydytojas Vilburis Larčas yra už abortus ir atlieka juos čia nelegaliai. Ilgainiui daktaras Larčas ir Homeras tampa vienam lyg tėvas ir sūnus, todėl kai šis išvyksta iš prieglaudos, Larčui kone plyšta širdis. Iškeliavęs „į tikrąjį pasaulį" Homeras įsimyli, susikuria šiokį tokį gyvenimą Vandenyno vaizdo soduose, tačiau Sent Klaudas niekada netampa praėjusio jo gyvenimo etapu. Kaip pasakė vienas veikėjas: „Gali išvežti Homerą iš Sent Klaudo, bet Sent Klaudo iš Homero - ne."

Autorius šiame kūrinyje apgalvojo smulkiausias detales. Labai patiko ir sudomino įvairios medicininės smulkmenos ir detalės, išsamūs abortų aprašymai, įsigilinimai į moters fiziologiją.

„Sidro namų taisyklės" yra puiki knyga, peržengusi mano lūkesčius, nesitikėjau tokios nuostabiai supintos epiškos istorijos, kuri taip pritrauktų, kad galėtum skaityti per naktį.

114. Téa Obreht „Tigro žmona"

Téa Obreht THE TIGER'S WIFE
Puslapių skaičius: 364
Leidykla: baltos lankos
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Šią knygą perskaičiau jau prieš kelis mėnesius, bet dar iki šiol prisimenu, kaip ji man patiko.

Istorija neeilinė ir kartu griebianti už širdies. Jauna gydytoja Natalija pasakoja savo senelio istoriją, o tai vyksta neįprastoje aplinkoje - vienoje Balkanų šalių, kuri taip ir lieka neįvardyta. Su savo seneliu, kuris mirė paslaptingomis aplinkybėmis, Nataliją siejo ne tik ypatingas ryšys ir tarpusavio supratimas, bet ir zoologijos sodas, į kurį ją vesdavosi senelis.

Knygoje vienu metu pasakojamos kelios istorijos. Tai ir apie iš subombarduoto zoologijos sodo ištrūkusio tigro kelionę ir apsilankymą Galinos kaime, ir apie pačią Nataliją, jos jaunystę ir vaikystę bei pastangas sužinoti senelio mirties priežastis, kurios šiek tiek primena detektyvą,  ir apie žmogų, kuris negalėjo numirti - bemirtį, taip pat iš arčiau susipažįstama ir su pačiais Galinos kaimelio gyventojais. Visose šias istorijas sieja viena - Natalijos senelis.

Taigi, šis kūrinys man labai patiko. Rašymo stilius, pati autorės sukurta, šiek tiek mistiška ir paslaptinga, knygos atmosfera leido labiau įsijausti ir geriau išgyventi knygą. Rekomenduočiau perskaityti kitiems.

113. Philip Roth „Apmaudas“

Philip Roth INDIGNATION

Puslapių skaičius: 188

Leidykla: baltos lankos

Iš kur gavau? Laimėjau konkurse.

5-oji 2013m. knygų iššūkio knyga

Arrrhhhhhh.... Kodėl pasidarė taip sunku rašyti apie knygas? Jau kokius penkis kartus bandžiau pasidalinti įspūdžiais apie šią knygą, tiek pat kartų nesugebėjau to padaryti ir ištryniau viską, ką parašiusi. Na, bet bandau vėl.

Ši knyga pasakoja apie jauną žydų vaikinuką Marką Mesnerį. Šis, nebegalėdamas apsikęsti tėvo, kuris paranojiškai bijo, kad savo sūnus susigadins gyvenimą arba mirs, palieka vietinį koledžą ir iškeliauja į kitą. Tolimesnį.

Markas, būdamas pavyzdingas mokinys, renkantis geriausius pažymius, koledže susiduria su kitokiu gyvenimu. Gali nuskambėti, kad Markas kažkoks išlepęs moksliukas, ne taip nėra, jis gana sąmoningas jaunuolis. Atrodo, kad koledže menkų atsitiktinumų ar tiesiog iš pažiūros nereikšmingų nutikimų dėka, jo gyvenimas po truputį ritasi velniop ir jis negali to ištaisyti.  Atrodo, neatsitiko kažko labai įsimintino ar neįtikėtino, bet knygos pabaiga tikrai... apmaudi. Mano nuomone, jo likims susiklostė neteisingai, buvo gaila.

Nuo šios knygos nėjo lengvai atsitraukti. Manau, už tai reikia dėkoti ir autoriaus sugebėjimui taip pasakoti. Manau imsiuosi ir kitų jo knygų, kurių į lietuvių kalbą išversta ne tiek ir daug. :|