2013 m. rugpjūčio 30 d., penktadienis

116. Jean-Christophe Grangé „Purpurinės upės"

Jean-Christophe Grangé  LES RIVIERES POURPRES
Puslapių skaičius: 328
Leidykla: baltos lankos
Iš kur gavau? Skolinta

Puikus, įtampą išlaikantis ir prikaustantis detektyvas! Seniai tokį teko skaityti. Mėgstu mistiką, mėgstu paslaptis, o čia jų su kaupu.

Universitetiniame miestelyje randamas kraupiai nužudytas jaunas vyras. Nuogas, embriono poza bei išluptomis akimis jis randamas uolos plyšyje. Tirti šią bylą iškviečiamas garsus ir nusipelnęs komisaras Pjeras Nymanas, kuris vėliau padedamas kito ne ką mažiau sumanesnio policininko ir išnarplioja šią bylą.

Skaitant tokias knygas man visada sunku suvokti autoriaus meistriškumą taip viską sunarplioti ir neleisti skaitytojui nieko nuspėti. Visą laiką buvau stebinama iš niekur nieko išnyrančiomis smulkmenomis, kurios dar labiau masino skaityti. Kitas dėmesį patraukęs aspektas buvo bylą tiriančių policininkų asmenybės. Jie buvo nebijantys susitepti rankų ir nebuvo fanatiški įstatymo garbintojai. Gal ta agresija kartais kiek ir erzino.

Vis dėlto, kad ir kokia ši knyga buvo įtraukianti ir įdomi, man atrodo, kad pabaigoje ji šiek tiek prigeso. Todėl ir praėjus kelioms savaitėms po perskaitymo atsimenu ne šokiruojančią pabaigą, bet kitas detales, įstrigusias atmintin.




115. John Irving „Sidro namų taisyklės"

John Irving THE CIDER HOUSE RULES
Puslapių skaičius: 760
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos
6-oji 2013m. knygų iššūkio knyga

„Sidro namų taisyklės" mane visada baugino savo apimtimi, bet ir visada traukė. Dėl to ir pasiryžau įtraukti ją į šių metų knygų iššūkį. Ir be galo didžiuojuosi savimi pagaliau ją perskaičiusi.

Taigi, baigusi šią knygą supratau, kad ne visos Irvingo knygos skaitosi velniškai sunkiai. Nors ši plyta ir nemaža - 760 puslapių, skaitėsi labai lengvai, o kas svarbiausia buvo įdomu ir labai įtraukė.

Knygoje vyrauja tokios temos kaip abortai, nepageidaujami nėštumai, našlaičiai. Ar abortas yra gerai ar blogai, ar reikia juos įteisinti, o gal net ką tik užsimezgęs kūdikis jau turi sielą ir jo pašalinimas skaitytųsi nužudymas? Net vienas pagrindinių knygos veikėjų Homeras Velzas yra našlaitis, užaugęs našlaičių prieglaudoje Sent Klaude. Šios istorijos siužetą yra sunku nupasakoti, kadangi veiksmas apima kelias dešimtis, per kurias nutinka daug įvairių įvykių. Homero ilgai niekas neįsivaikino, o jeigu tai ir padarydavo jis vistiek būdavo priverstas grįžti į Sent Klaudą. Šios įstaigos gydytojas Vilburis Larčas yra už abortus ir atlieka juos čia nelegaliai. Ilgainiui daktaras Larčas ir Homeras tampa vienam lyg tėvas ir sūnus, todėl kai šis išvyksta iš prieglaudos, Larčui kone plyšta širdis. Iškeliavęs „į tikrąjį pasaulį" Homeras įsimyli, susikuria šiokį tokį gyvenimą Vandenyno vaizdo soduose, tačiau Sent Klaudas niekada netampa praėjusio jo gyvenimo etapu. Kaip pasakė vienas veikėjas: „Gali išvežti Homerą iš Sent Klaudo, bet Sent Klaudo iš Homero - ne."

Autorius šiame kūrinyje apgalvojo smulkiausias detales. Labai patiko ir sudomino įvairios medicininės smulkmenos ir detalės, išsamūs abortų aprašymai, įsigilinimai į moters fiziologiją.

„Sidro namų taisyklės" yra puiki knyga, peržengusi mano lūkesčius, nesitikėjau tokios nuostabiai supintos epiškos istorijos, kuri taip pritrauktų, kad galėtum skaityti per naktį.




2013 m. rugpjūčio 26 d., pirmadienis

114. Téa Obreht „Tigro žmona"

Téa Obreht THE TIGER'S WIFE
Puslapių skaičius: 364
Leidykla: baltos lankos
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Šią knygą perskaičiau jau prieš kelis mėnesius, bet dar iki šiol prisimenu, kaip ji man patiko.

Istorija neeilinė ir kartu griebianti už širdies. Jauna gydytoja Natalija pasakoja savo senelio istoriją, o tai vyksta neįprastoje aplinkoje - vienoje Balkanų šalių, kuri taip ir lieka neįvardyta. Su savo seneliu, kuris mirė paslaptingomis aplinkybėmis, Nataliją siejo ne tik ypatingas ryšys ir tarpusavio supratimas, bet ir zoologijos sodas, į kurį ją vesdavosi senelis.

Knygoje vienu metu pasakojamos kelios istorijos. Tai ir apie iš subombarduoto zoologijos sodo ištrūkusio tigro kelionę ir apsilankymą Galinos kaime, ir apie pačią Nataliją, jos jaunystę ir vaikystę bei pastangas sužinoti senelio mirties priežastis, kurios šiek tiek primena detektyvą,  ir apie žmogų, kuris negalėjo numirti - bemirtį, taip pat iš arčiau susipažįstama ir su pačiais Galinos kaimelio gyventojais. Visose šias istorijas sieja viena - Natalijos senelis.

Taigi, šis kūrinys man labai patiko. Rašymo stilius, pati autorės sukurta, šiek tiek mistiška ir paslaptinga, knygos atmosfera leido labiau įsijausti ir geriau išgyventi knygą. Rekomenduočiau perskaityti kitiems.


2013 m. rugpjūčio 21 d., trečiadienis

113. Philip Roth „Apmaudas“

Philip Roth INDIGNATION
Puslapių skaičius: 188
Leidykla: baltos lankos
Iš kur gavau? Laimėjau konkurse.
Arrrhhhhhh.... Kodėl pasidarė taip sunku rašyti apie knygas? Jau kokius penkis kartus bandžiau pasidalinti įspūdžiais apie šią knygą, tiek pat kartų nesugebėjau to padaryti ir ištryniau viską, ką parašiusi. Na, bet bandau vėl.

Ši knyga pasakoja apie jauną žydų vaikinuką Marką Mesnerį. Šis, nebegalėdamas apsikęsti tėvo, kuris paranojiškai bijo, kad savo sūnus susigadins gyvenimą arba mirs, palieka vietinį koledžą ir iškeliauja į kitą. Tolimesnį.

Markas, būdamas pavyzdingas mokinys, renkantis geriausius pažymius, koledže susiduria su kitokiu gyvenimu. Gali nuskambėti, kad Markas kažkoks išlepęs moksliukas, ne taip nėra, jis gana sąmoningas jaunuolis. Atrodo, kad koledže menkų atsitiktinumų ar tiesiog iš pažiūros nereikšmingų nutikimų dėka, jo gyvenimas po truputį ritasi velniop ir jis negali to ištaisyti.  Atrodo, neatsitiko kažko labai įsimintino ar neįtikėtino, bet knygos pabaiga tikrai... apmaudi. Mano nuomone, jo likims susiklostė neteisingai, buvo gaila.

Nuo šios knygos nėjo lengvai atsitraukti. Manau, už tai reikia dėkoti ir autoriaus sugebėjimui taip pasakoti. Manau imsiuosi ir kitų jo knygų, kurių į lietuvių kalbą išversta ne tiek ir daug. :|


2013 m. rugpjūčio 18 d., sekmadienis

112. Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly"

Vincas Mykolaitis-Putinas  ALTORIŲ ŠEŠĖLY
Puslapių skaičius: 942
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Mokyklos biblioteka

Knyga iš mokyklinės privalomosios literatūros sąrašo, kurią turėjau perskaityti per vasarą. Keista, tačiau didžiulė jos apimtis nelabai gąsdino, lyg ir kirbėjo kažkokia nuojauta viduje, kad nenusivilsiu skaitydama šį kūrinį. Ir nuojauta pasitvirtino su kaupu.

Šį romaną sudaro trys dalys: „Bandymų dienos", „Eina gyvenimas" ir „Išsivadavimas".

(kas nesate skaitę knygos ir nenorite sužinoti kai svarbių detalių, šios pastraipos galite neskaityti.)
Pirmoje dalyje pagrindinis veikėjas, dar jaunutis vaikinas Liudas Vasaris pradeda lankyti kunigų seminariją. Čia jis pirma kart atidžiau susipažįsta su kunigų gyvenimu, su taisyklėmis, prievolėmis ir pareigomis. Čia jis po truputį atranda savo poeto talentą. Čia taip pat gimsta ir pirmieji prieštaravimai, abejonės, prasideda pirmosios savigraužos ir vidinės kovos kankinusios Vasarį dar ne vienus jo gyvenimo metus. Antroje dalyje Liudas jau baigęs seminariją, jaunas kunigėlis paskirtas į gana apleista Kalnynų parapija, kurioje jo iliuzijos galutinai susiduria su realybe. Ne kiekvienas kunigas yra šventas Dievo tarnas, nuolankiai atsidavęs kunigystei. Ne vienam kunigui, sutana nėra pernelyg reikšminga, o kunigavimas lyg buvimas bankininku ar kokiu ūkininku - paprasčiausias darbas. Tačiau yra ir tokių kunigų, kurie taip pasinėrę į savo tarnystę, kad nemato aplink save realaus gyvenimo. Matydamas aplink save tokius žmones, Liudas Vasaris neranda tokio į kurį galėtų lygiuotis ir dar labiau ima jausti, kad sėdi ne savose rogėse. Paskutinioji dalis, labai gražiu pavadinimu „Išsivadavimas" pasakoja apie Vasario gyvenimą po karo, praėjus dešimčiai metų po jo kunigavimo Kalnynuose. Pasibastęs po pasaulį jis grįžta į gimtąją Lietuvą, į Kauną. Vasaris po ilgų ieškojimų po truputį atsideda kūrybai, tačiau kunigo šešėlis jo neapleidžia ir toliau drasko jo širdį.

V. Mykolaitis - Putinas
Štai, čia itin glaustai atpasakojau knygos siužetą. Pagrindinis dalykas, kurį minėjau kunigystės ir kūrybos priešprieša, kuri kankino Vasarį visą jo gyvenimą. Tačiau nepaminėjau dar daugybės dalykų, jaunystės draugės Liucės, su kuria ryšys buvo itin stiprus, baronienės, kuri padėjo Vasariui suprasti daugybę dalykų ir paliko jo gyvenime neišdildomą žymę. Esmė tame, kad šis kūrinys yra toks daugiasluoksnis, toks įvairus, kad apie jį būtų galima rašyti ir rašyti. Skaitydama šią knygą jutau kaip augu kartu su pagrindiniu veikėju, kaip kartu su juo kenčiu ir kartu džiaugiuosi. To nejutau skaitydama bet kurią kitą lietuvišką knygą. Puslapiai tirpte tirpo ir man šis kūrinys nenusibodo, nors dažnai Vasario pamąstymai ir kartojasi.

Džiugu, kad ši knyga įtraukta į privalomų knygų sąrašą, manau, kad ne vieną ji turėtų sudominti. Juk daugelis patiria tėvų spaudimą pasirinkti vienokį ar kitokį gyvenimo kelią, daugel slegia sunki tėvų lūkesčių našta, o šioje knygoje Vasario ir jo tėvų santykis yra būtent toks. Nežinau, man ši knyga labai patiko ir palietė, todėl vertinu ją aukščiausiu įvertinimu!


2013 m. rugpjūčio 11 d., sekmadienis

111. Erich Maria Remarque „Trys draugai"

Erich Maria Remarque DREI KAMERADEN
Puslapių skaičius: 381
Leidykla: Šviesa
Iš kur gavau? Iš bibliotekos
4-oji 2013m. knygų iššūkio knyga.

Vasara. Ar galima įsivaizduoti geresnį laiką knygų skaitymui? Tikriausiai ne. Paradoksalu, tačiau kaip tik dabar, kai turiu daugiausiai laiko skaityti, kartu, mažiausiai to ir norisi. Apmaudu. Tačiau pasitaisiau ir šiandien dar kart pajutau jausmą, tą seniai patirtą jausmą, kada užverti paskutinį knygos puslapį ir skruostu nurieda ašara. Taip atsitiko skaitant šį, labai žinomą, ir kiek teko skaityti, daugelio bloggerių labai mėgstamą, romaną.

Kaip ir kitose Remarko knygose, taip ir čia: buvusius karius persekiojanti baisi karo šmėkla. Šį kartą tie kariai yra trys draugai - Robertas Lokampas, Otas Kėsteris ir Gotfrydas Lencas išgyvenę karo baisumus tačiau negalintys jų pamiršti, kartu kabinasi į gyvenimą ir atstoja vienas kitam ramstį kai užklumpa negandos. Galbūt jau kartojuosi, tačiau šie trys draugai, ne kartą žvelgę mirčiai į akis ir puikiai suvokiantys jos grėsmę, yra liūdni, liūdni žmonės, kaip mėgstu sakyti, sulaužyti žmonės. Tai išlenda retkarčiais, kai kurios jų citatos tai parodo, kitais atvejais, jie primena girtuoklius, skeptikus, apsukrius gudruolius ir mušeikas, tačiau kartu yra be galo vienas kitam ištikimi, pasiaukojantys ir giliai jaučiantys žmonės.

Melancholikas pasidarai, kai imi galvoti apie gyvenimą; cinikas - kai pamatai, ką iš jo padaro dauguma žmonių. (118psl.)

Nors šių trijų vyrų draugystė ir yra didžiulė knygos dalis, dar didesnę joje užima meilė. Knygos pasakotojas Robertas Lokampas įsimyli gražuolę merginą Patriciją Holman. Viskas klojasi gana neblogai, paaiškėja, kad po tuo išoriniu šiurkštumu dar yra jausmo, noro mylėti ir būti mylimam, tačiau pasirodo, kad Patricija serga.

Meilė čia be galo graži. Galbūt dėl to, kad jai nelemta gyvuoti, galbūt dėl to ji atrodo tokia tobula? Be savanaudiškumo, pamirštant save, norint kitą matyti laimingą.

Vietomis knygą pasirodydavo nuobodoka. Neapleisdavo vienodumo jausmas. Dėl to, gal mėnesį knygos nė nejudinau. Tačiau kuo labiau artėjo pabaiga, tuo darėsi įdomiau.

Pikčiausia pasaulio liga, Ferdinandai, - tai mąstymas. Ji nepagydoma. (136psl.)

Vis dėl to, tai yra gera knyga. Bendras įspūdis labai geras ir nesigailiu skaičiusi, kaip dar nė karto nesigailėjau paėmusi Remarko knygą. Nors šie žmonės ir atlaikė daug sunkumų, jų širdyse išliko tos pačios tikrosios vertybės.