2012 m. liepos 29 d., sekmadienis

74. Michael Cunningham „Tos valandos“

Michael Cunningham THE HOURS
Puslapių skaičius: 217
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 3/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Po ne kokio įspūdžio skaitant Dienų pavyzdžius, šis autorius buvo mane atbaidęs. Tačiau jau tame įraše rašiau, kad noriu perskaityti šią autoriaus knygą, o kai ir filmas kaip tik pasimaišė, nusprendžiau baigt temt ir perskaityt, o tik tada žiūrėti. Ir ką, man patiko!

Knyga apie tris moteris. Apie jų gyvenimus, bėdas, laimes, rūpesčius, moters prievoles ir pan. Gyvena jos skirtinguose laikmečiuose, todėl kažkokį ryšį užčiuopti atrodo sunku. Tačiau bendrų saitų jos turi. Tai rašytoja Virdžinija Vulf (su kurios kūryba susipažinusi nesu, bet dabar jau planuoju tai padaryti). Keistokas sprendimas savo knygos personažu pasirinkti tikrą asmenį. Tai va, viena iš tų moterų yra pati Virdžinija, kita skaito jos knygas, o trečia praminta Ponia Delovėj ir turinti panašumų su šiuo personažu.

Knyga suskirstyta į skyrelius apie kiekvieną iš jų (pvz.: Ponia Vulf). Tai gerai, nes jie ne ilgi, nenusibosta ilgai skaityti apir vieną asmenį.

Nesirašo man per tokį karštį, nors tu ką. Atrodo, kad galva išdžiūvo. Tiesiog, knyga man patiko, nebuvo labai nuobodi, visai įtraukė, kartais sukeldavo virpuliuką. Bet retai.

KNYGOS NUGARĖLĖ: Jaunas amerikiečių rašytojas už šį romaną 1999 m. pelnęs prestižinę Pulicerio premiją, meistriškai atskleidžia slapčiausias garsios anglų rašytojos Virdžinijos Vulf ir dviejų šiuolaikinių amerikiečių moterų svajones ir sielos kančias. Ir ne tik moterų. "Tos valandos" - lyg kaleidoskopas, kurio keturios švytinčios dalys - dviejų išgalvotų personažų, realios rašytojos ir jos romano gyvenimai - jungiasi, skiriasi, vėl jungiasi, sudarydami nepamirštamus derinius. Kodėl tokiai talentingai, taip giliai jaučiančiai ir sielvartą, ir džiaugsmą ir svajojančiai būti kur nors kitur, man reikia dirbti paprastus iš esmės kvailus darbus? Iš kur tas graužiantis nepasitenkinimas savimi, vyru, šeima? Iš kur tas noras pabėgti, nors valandėlei, nuo visko? JAV rašytojas Michaelas Cunninghamas, už šį romaną pelnęs prestižinę Pulicerio premiją, tapo garsus visame pasaulyje, jo knyga sulaukė didelio populiarumo ne vienoje valstybėje. „Šį romaną galima skaityti kaip trijų moterų gyvenimų, nesuprantamo ilgesio ir vienatvės istoriją. Begalybė perskaitymo būdų pagal skonį ir patirtį. Ir vis dėlto tai romanas apie moters sielą.

2012 m. liepos 26 d., ketvirtadienis

73. Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“

Ruta Sepetys BETWEEEN SHADES OF GRAY
Puslapių skaičius: 336
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Na štai, na štai, perskaičiau ir aš. Per porą dienų, na nėra to buvę, kad tokios apimties knygą taip greit perskaityčiau. Nesunkus rašymo stilius, trumpi skyreliai. Vartėsi greit.

Ką gi, nieko ypatingo, dar vienas populiarus skaitaliukas. Stilius labai jau panašus į Saros Gruen Vanduo drambliams. Veikėjai arba tokie, arba tokie. Jei jau geruolė tai iki apsivėmimo, jei jau bamba, tai kiekvienam puslapy. Kažkur mačiau gerą komentarą, kad knygai trūksta autentiškumo. Na ir man taip atrodo, nieko naujo nesužinojau vis dėlto. Ta meilė tokia jau klišinė, holivudinė, banali bei nuspėjama. Knygos pasakotoja irgi, tokia kvailoka atrodo. Man vis norėjosi ją gerai papurtyti, kad ji atsipeikėtų truputį ir mažiau isterikuotų. Arba bent jau darytų tai laiku ir vietoje.

Knygoje nemažai gana žiaurių epizodų, kurie pasak autorės yra tikri, papasakoti tikrų tremtinių. Bet mane tai ne visiškai įtikino, nes veikėjų reakcijos, žodžiai, veiksmai ir situacijos, kurias jie kentė kažkaip nesirišo. Tiesiog atrodo nerealu. Amerikoje ją labai išgyrė, tik manau, kad patiems lietuviams čia toli gražu ne  „dokumentas, kurio jau seniai reikėjo", kaip teigia vienas amerikiečių rašytojas. Manau, mes visi jau gana tai įsisavinę ir to Sibiro, ir tremčių. Juk beveik kiekviena šeima yra asmeniškai to paliesta. Žinoma, nesakau, kad tokios knygos nereikėjo rašyti. Tai sveikintina, tik mane truputį erzina tokie skambūs jai lipdomi epitetai.

Suprantu, kad eiliniams skaitytojui ši knyga patinka. Lengvai pasakojanti apie mūsų tautos istoriją ir jos skaudulius. Nerekomenduočiau tiems, kurie rimtai domisi tremtimis, ši knyga tokiems neduos pakankamai informacijos. Ją turėtų skaityti, net nežinau kas. Negaliu sakyti paaugliai, nes pavyzdžiui aš dar save laikau paaugle, ir man knyga nelabai paliko įspūdį. Na, tikriausiai to paties Vandens drambliams, Saulėlydžio sagos ir Bado žaidynių gerbėjai turėtų atkreipti dėmesį ir į šią.

KNYGOS NUGARĖLĖ: 1941-aisiais penkiolikametė Lina rengiasi dailės studijoms, pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir sykiu su motina ir broliu išveža Liną į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime. Viskas griūva.

Lina narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia, jei liks gyva, įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Rizikuodama gyvybe, ji kuria ir siunčia meninius pranešimus vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir duos jam žinią, jog jie - dar gyvi.

Tai ilga ir šiurpi kelionė, tad vien neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą, padėdamos jiems ištverti dieną po dienos. Tik ar vien meile gali būti gyvas?

„Tarp pilkų debesų" - užburianti istorija, kuri užgniaužia kvapą ir pavergia širdį, atskleisdama įstabią žmogaus dvasios prigimtį.

2012 m. liepos 20 d., penktadienis

72. Umberto Eco „Rožės vardas“

Umberto Eco IL NOME DELLA ROSA
Puslapių skaičius: 429
Leidykla: ALNA
Iš kur gavau? Iš močiutės lentynos

Vertinu: 3/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Čia tikriausiai bus ilgiausiai mano kada nors skaityta knyga! Parsinešiau ją, atrodo, kovo ar balandžio mėnesį ir taip slinkau po kelis puslapius, po kelis. Kai nebeturėdavau knygų iš bibliotekos vis šią atsiversdavau ir jei per dieną tris skyrelius perskaitydavau tai jau ohoho. Vargau aš su ja vargau. Jei ne tas iššūkis, tai gal nė baigus nebūčiau. Nors ką aš čia, vis dėlto knietėjo sužinoti, kas gi tas žudikas. Bet baisiai jau vargino tie religiniai išvedžiojimai, kažkokios popiežiaus, imperatoriaus ir kitų ordinų intrigos. Man buvo sudėtinga įsigilinti į tai kas nelietė tų nusikaltimų. Todėl dabar kaip kokioj bažnyčioj išpažinsiu savo nuodėmę, kad kartais praleisdavau kokią ilgą ir baisiai neįdomią pastraipą (tik niekam nesakykit).

Ši knyga man ypatingai parūpo po to, kai nagrinėjome jos ištraukas mokykloje. O dar mokytojos pagyros, kad tai mėgstamiausia jos knyga ir ji skaitė ją kelis kartus! Taip, taip, daug kas paburnos, kad knygos iš mokyklinės programos nuobodžios ir jų reikia iš principo neskaityt. Bet mane sudomino, o kad net bibliotekoje nereikėjo jos ieškoti tai dar geriau. Bet aš vis pliurpiu, o apie knygą nieko. Na, man joje patiko tą viduramžiška atmosfera, kurią pajusdavau skaitydama. Atrodo, atsiverti ir iškart dvelkteli senove (o gal tai tiesiog senos ir pageltusios knygos poveikis? chi). Istorijos nei peikt, nei girt negaliu, nes baisiai jau ji sudėtinga ir susukta. Nors atrodo labai įdomi, žmogžudystės vienuolyne, Dievo namuose! Tik pagalvokit. Ji ir buvo įdomi, tik kaip jau sakiau, viskas čia labai išplėsta. Joje visko tiek daug, ta detektyvinė istorija lyg masalas skaitytojui, o kai prisivilioji ir įklimpsti pamatai, kad knyga savyje talpina daug, daug daugiau.

Dabar jaučiuosi įvykdžiusi žygdarbį. Nes tai buvo viena mane labiausiai bauginusių knygų iššūkyje (dar bijau "Našlės vieneriems metams".)

KNYGOS NUGARĖLĖ: Knygos veiksmas vyksta Italijos šiaurėje, 1327 metų pabaigoje, turtingame benediktų vienuolyne, į kurį atvyksta pagrindinis herojus vienuolis pranciškonas Viljamas iš Baskervilio. Jis stebina aiškiaregyste, iš jo galima pasimokyti gyvenimo išminties ir logikos. Vienuolyne turi įvykti popiežiaus Jono XXII ir imperatoriaus Liudviko Bavaro legatų susitikimas, lemiąs tolesnį vienuolių pranciškonų ordino likimą. Vienuoloyne neramu. Kiekviena nauja diena atneša mirtį. Kas žudo? Knygos intriga yra tik apvalkalas, gaubiantis sudėtingo viduramžių gyvenimo, koncentruoto erdvėje ir laike, atvaizdą. Knyga byloja apie to meto religiją ir moralę, mokslą ir filosofiją, politiką ir istoriją, mistiką ir tikrovę.

2012 m. liepos 19 d., ketvirtadienis

71. John Irving „Kaip išgelbėti Paršelį Snidą“

John Irving TRYING TO SAVE PIGGY SNEED
Puslapių skaičius: 208
Leidykla: Alma littera
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 1.5/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Apsakymus skaityti man kažkaip niekad nepatikdavo. Tai net nežinau, kodėl šią knygą pasiėmiau pamačiusi bibliotekoje. Gal dėl to, kad Irvingas..

Šioje knygoje yra šeši apsakymai, esė apie Dikensą ir Irvingo pasakojimą apie tapimą rašytoju, kuris vadinasi taip pat kaip ir pati knyga. Tas pasakojimas man patiko. Dar patiko „Beveik Ajovoje“ apie vairuotojo ir jo automobilio kelionę ir „Brenbaro prakalba“, nors pastarasis ir buvo labai trumpas. Kiti tokie.. nelabai įdomūs, tiesiog nepakaudavau esmės iki galo. Beje, apsakymas „Grilparcerio pensionas“ jau buvo skaitytas knygoje „Pasaulis pagal Garpą“. Ak, kaip gudru tą patį apsakymą į dvi knygas įdėti. :)

Tai va, nieko daugiau negaliu pasakyti, nelabai man įsiminė, patiks tai tik ištikimiems Irvingo gerbėjams, ko gero. Bet aš vistiek dar bandysiu jį skaityt.

- Žinoma, - kalbėjau toliau, - protingi žmonės tikrai sudaro vieną mažiausių mažumų. Jiems tenka kęsti to, kas amžinai populiaru, patenkintą asiliškumą ir gryniausią idiotizmą. Populiarumas, ko gero, didžiausia užgaulė protingam žmogui. <..> Aišku, kad protas nėra populiarus. Protingo žmogaus niekas nemėgsta. Protingais žmonėmis negalima pasitikėti. Mes įtariame, kad jų protas slepia kokį nors nukrypimą. Tai truputį panašu į manymą, kad spuoguoti žmonės yra nešvarūs. („Brenbaro prakalba“, 130psl.)

KNYGOS NUGARĖLĖ: John Irving atsiminimų ir smulkiosios prozos rinktinė „Kaip išgelbėti Paršelį Snidą“ – tai pirma šio autoriaus tokio pobūdžio knyga, gera dovana ištikimiems jo skaitytojams ir puikus rašytojo kūrybos įvadas naujai susidomėjusiems. Rinktinės pradžioje John Irving pasakoja, kaip miestelio šiukšliavežio mirtis įžiebė autoriui, dar paaugliui, troškimą rašyti. Toliau eina šeši smagūs apsakymai, parašyti per pastaruosius dvidešimt metų, ir esė apie Charlesą Dickensą.

Nuoširdūs, raiškūs pasakojimai… Sekantieji Johno Irvingo kūrybinę karjerą apsidžiaugs jo naujausia knyga. Skaitytojai užvers šią knygą jausdamiesi lyg šauniai pasišnekėję su Irvingu, kodėl ir kaip jis rašo.

USA Today

Linksmybė. Itin smagūs pasakojimai su kurioziškais siužetais ir neužmirštamais personažais.

The Independent

2012 m. liepos 17 d., antradienis

70. Sara Gruen „Vanduo drambliams“

Sara Gruen WATER FOR ELEPHANTS
Puslapių skaičius: 393
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Vai, vai, kaip norėjau perskaityti šią knygą! Bestseleris, o dar ir filmas šviežiai iškeptas su tuo spindinčiu vampyru. :)  Iš tikrųjų čia minusas, kad apie filmą pirmiau išgirdau, nes nors ir nemačiau jo, bet to Pattisono veidas man prieš akis stovėjo beskaitant. Beje, kai pradėjau skaityti šią knygą mūsų mieste kaip tik buvo atvykęs cirkas! Malonus sutapimas. Grįždama iš savo vasarinio darbelio pravažiuodavau pro tą cirką dviračiu ir matydavau didelę dryžuotą palapinę, liūtus narvuose, mačiau net kupranugarį. O grįžus namo manęs laukdavo dar porcija cirko, tik kad knygoje. Na, o dabar apie įspūdžius. 

Įspūdis toks vidutiniškas. Knyga tai labai jau paprasta, tikras holivudinio filmo scenarijus. Nuspėjama melodrama cirko fone. Liūdna truputį buvo skaityt, kai nesimėgauji, o kabinėjies. Pagrindinis veikėjas man nepatiko, nes atrodo, kad jį būčiau sutikusi dar kokį tūkstantį kartu kitokiose vidutiniškose knygose, t.y. man trūko asmenybių ir stipriai. Pagalvojus, atrodo, kad turėtų gražus filmas išeiti kalbant tik apie vizualinę pusę, nes visgi cirkas! Bet kažkaip nebenoriu jo pamatyt.. 

Patiko skaityti apie cirko užkulisius, apie patį tą mechanizmo veikimą. Nepatiko rašymo stilius, pritrūko jam savitumo. 

Pasakojimas susideda iš dviejų dalių. Lyg kokioj Žaliojoj mylioj apie savo jaunas dienas pasakoja jau pakaršęs senukas, kurį vaikai paliko senelių namuose. Ir jis jau toks truputį piktas ant pasaulio. 

KNYGOS NUGARĖLĖ: – Tu įšokai į ne bet kokį traukinį. Įšokai į „Brolių Benzinių įspūdingiausio cirko visoje žemėje“ „Skraidančiojo eskadrono“ traukinį.
– Į ką?
Kamelas iš juoko susiriečia.
– Tai nuostabu. Tikrai nuostabu, – sako jis, šnirpšdamas ir valydamasis akis ranka. – Vaiki, tu pataikei į cirką.

Sara Gruen, Kanadoje gimusi rašytoja, studijavo anglų literatūrą Otavoje, vėliau persikėlė į JAV ir nuo 2001 m. atsidėjo literatūrinei kūrybai. Šiuo metu autorė gyvena ekologinėje bendruomenėje netoli Čikagos drauge su vyru, trimis vaikais, keturiomis katėmis, dviem ožkom, dviem šunimis ir arkliu. Trečiasis jos romanas „Vanduo drambliams“ daugelį savaičių karaliavo 2008 m. New York Times perkamiausių knygų sąraše.
Istorija prasideda senelių namuose netoli Čikagos. Devyniasdešimtmetis vaidingas senis Džeikobas Jankovskis, negalintis susitaikyti su savo senatve ir bejėgiškumu, stebi netoliese įsikūrusio keliaujančio cirko gyvenimą. Buvusį veterinarą prisiminimai nuneša į trečiąjį XX a. dešimtmetį, didžiosios depresijos laikus. Ir į cirką.

Septyniolikmetį Džeikobą krizė užgriūva netikėtai ir negailestingai: per vieną dieną jis netenka ir tėvų, ir namų. Beveik baigtos veterinarijos studijos taip pat praranda prasmę – ir apkvaitęs iš nevilties gerų tėvų vaikas staiga šoka į riedantį traukinį. Pasirodo, jis pakliuvo į keliaujantį cirką. Cirko realybė už blizgučiais nusagstytos užuolaidos – skaudi: žavus ir nenuspėjamai žiaurus direktorius, bedarbiai, kiekviename mieste laukiantys laisvos vietelės, nebegalinčių dirbti juodadarbių mėtymas iš važiuojančio traukinio... Jaudinantis ir įtampos kupinas gyvenimas, į kurio verpetą patekęs Džeikobas iš geltonsnapio studento tampa cirko gyvūnų gydytoju, staigiai suvyriškėja (nesakysime, kokiomis aplinkybėmis) ir įsimyli. Netgi du kartus: žavią artistę cirko direktoriaus žmoną Marleną ir protingą, bet užsispyrusią dramblę Rozą. Prasideda blogiausias ir geriausias Džeikobo gyvenimo laikas...

„Vanduo drambliams“ – nuostabi istorija: pilna įtampos, patraukli, juokinga ir graudi – kaip tikrai geras pasaulinio lygio cirko vaidinimas. Šis pasakojimas pavergs netgi tuos, kurie nemėgsta cirko; juk argi visas gyvenimas nėra cirkas? Ypač visuotinės krizės laikais.


2012 m. liepos 13 d., penktadienis

69. Tracy Chevalier „Puolę angelai“

Tracy Chevalier FALLING ANGELS
Puslapių skaičius: 280
Leidykla: Jotema
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - labai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Po šiokios tokios pertraukos vėl grįžtu su perskaityta knyga. Tikriausiai dauguma žino šios autorės knygą Mergina su perlo auskaru. Man ji paliko didelį įspūdį, todėl nedvejodama griebiau ir šią.

Vėl aprašomas senesnis laikmetis. Tiesa, Merginoje su perlo auskaru tai 17a., o šioje knygoje 20-ojo pradžia. Naujas amžius, neišvengiamos naujovės, judėjimai dėl moterų teisės balsuoti, naujos mados, tobulėjantis gyvenimas ir pan. Knygoje daug skyrelių, kuriuos pasakoja pasikeisdami vis kiti knygos veikėjai. Bet pasisako visi iki vieno, kaip situacija atrodo iš kurio geldos. Jeigu visa knyga būtų parašyta iš vieno veikėjo pusės iš nuobodulio išvis nebūtų įmanoma skaityt.

Kažko šiai knygai trūko, nes man ji buvo ganėtinai nuobodoka. Na bet ne tiek, kad jos nebaigčiau, persiritus pusę ji kiek išsijudino iš stingulio. Nesijautė anotacijoje žadėto įtaigumo. Kai kurie veikėjai tokie paviršutiniški. Knyga baigėsi ir man kažkaip dzin.

KNYGOS NUGARĖLĖ: „Puolę angelai“ – nekantriai lauktas Tracy Chevalier, bestselerio „Mergina su perlo auskaru“ autorės romanas. Tai įtaigi dviejų šeimų istorija, pasakojimas apie intymias vaikystės draugystes, seksualinį pabudimą ir žmogaus gyvenimo trapumą. 

1901 metų sausis, diena po karalienės Viktorijos mirties: dvi šeimos lanko gretimus kapus prašmatniose kapinėse. Vieną kapą puošia sentimentalus angelas, o kitą – įmantri urna. Voterhausai garbina velionę karalienę ir tvirtai laikosi karalienės Viktorijos laikų tradicijų; Koulmanai žengia į modernesnę visuomenę. Abiejų šeimų nepritarimui, šeimos neatskiriamai susiejamos, kai kapinėse susidraugauja jų dukterys. Ir dar blogiau: susidraugauja su purvinu duobkasio sūnumi.

Mergaitėms augant, įsibėgėja naujasis amžius, arklius pakeičia automobiliai, o vietoj dujų apšvietimo atsiranda elektra, šalis ištrūksta iš engiančių karalienės Viktorijos laikų prieblandos į auksinę karaliaus Eduardo VII vasarą. Graži ir gyvenimu nusivylusi ponia Koulman ima siekti didesnės asmeninės laisvės ir sulaukia pragaištingų pasekmių, kurios Koulmanų ir Voterhausų gyvenimus pakeičia visam laikui.