2012 m. kovo 31 d., šeštadienis

43. Paulo Coelho „Alchemikas“

Paulo Coelho O ALQUIMISTA
Puslapių skaičius: 187
Leidykla: Vaga, 2008m., Vilnius.
Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Vertinu: 1/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Labai populiari labai populiaraus rašytojo knyga, kuria atsitiktinai radau pačioje lentynos apačioje. Galėtų tokias populiarias knygas ir labiau matomoje vietoje padėti. :) Iš Coelho knygų esu skaičiusi „Veronika ryžtasi mirti“. Apie ją mokykloje net recenziją pernai turėjau rašyti. Tai va, ta knygelė man visai patiko, istorija patraukė priešingai negu „Alchemike“..

Iš kart pasakysiu, kas man čia nepatiko, kad net vienetą skyriau. Nepatiko tai, kad visos knygoj pasakytos mintys atrodo jau „sukramtytos“ ir tik pakištos tau po nosim. Tos mintys „plikos“, pasakytos tiesiai šviesiai, nepaslėptos, tau nereikia jų pritaikyti savarankiškai, tiesiog taip pasakyta ir taip yra. Nesakau, kad nepritariu toms mintims išsakytoms knygoje (vėliau net įdėsiu tas, kurias išsirašiau), bet man tiesiog nepatinka pateikimas. Kai kurias citatas jau buvau girdėjusi ir nenuostabu, juk tokia populiari knyga daug kur cituojama. Koks nors labai gilus žmogus čia prisirinktų daug citatų, kurias galėtų užsidėt facebooke ant sienos. :)

Asmeninė Legenda, Pasaulio Kalba, Didysis Kūrinys, viską parašiusi Ranka.. Tokie ir panašūs epitetai kartojami labai dažnai ir mane tai pradėjo nervinti. Kartais būdavo nuobodu, nes viskas tas pats per tą patį. Pavyzdžiui, kad ir Hesse's „Stepių vilkas“, kaip knyga apie savęs paieškas man patiko žymiai labiau, negu šis „Alchemikas“..

Mano nuomone tokia knyga turėtų sujudinti tavo sielą, sukelti virpulį, norą keisti gyvenimą, siekti tos vadinamosios Asmeninės Legendos, priversti pergalvoti savo vertybes, sujudinti žemę po kojomis. Tiesiog sukelti daug minčių. Bet manęs ji nepalietė ir nesujaudino. Kartais net atstumdavo ta savo nuolatine didaktika.

Anotacija: Ši knyga - tai Rytų išminties ir gyvenimo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi. Tai nuostabi filosofinė pasaka, dažnai lyginama su Saint-Exupery Mažuoju Princu ir Richardo Bacho Džonatanu Livingstonu Žuvėdra.

„Alchemikas“ išleistas 57 kalbomis 120 šalių (29 000 000 egz.) ir visur turėjo nepaprastą pasisekimą.

2012 m. kovo 29 d., ketvirtadienis

42. Suzanne Collins „Bado žaidynės“

Suzanne Collins THE HUNGER GAMES
Puslapių skaičius: 351
Leidykla: Alma littera, 2010m. Vilnius
Iš kur gavau? Iš bibliotekos

Vertinu: 3/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)


Baisiai populiari knyga šiuo metu, kurią visi skaito, apie kurią visi šneka ir kurios ekranizacijos visi laukia. (Beje, Lietuvos kino teatruose ji pasirodys jau greit - balandžio 6d.) "Bado žaidynių" manija jau greit bus galima prilygint "Saulėlydžio" psichozei.


Bet dabar apie knygą. Ji viena tokių, kur iš kart aišku kaip viskas pasibaigs. Net pačios knygos galima neskaityt, permeti akim anotaciją ir jau gali numanyti. Mažai kas knygoje stebino. Daugumą įvykių buvo galima nesunkiai nuspėti. Bet, vis dėl to, knyga labai įtraukia ir puslapiai kone savaime verčiasi. Nesuprantu, kas tokiose knygose, kad ir tam pačiam "Saulėlydy" tokio ypatingo, kad negali padėt į šalį, nors ir supranti, kad rašoma beveik pirmokiškai, numanomai ir paprastai. Knygos tempas, jei galima taip pasakyt, greitas, įvykių daug. Nespėji susigaudyt, o knyga jau baigėsi. Tiesiog perbėgi paviršiumi per visą istoriją. Į jausmus ar veikėjų emocinį pasaulį per daug nesigilini, jų paveikslai kaip tokio tipo knygai labai tipiški. Mane dažnai erzino Ketnė. Taip, medžioti, išgyventi, susirasti maisto moka, bet didele nuovoka nepasižymi. Nesusigaudo savo jausmuose, nors viskas taip akivaizdu! Savo noru pabučiuoja, paima už rankos, glaudžiasi, slaugo, rūpinasi, bijo netekti, bet iš to jai vistiek neaišku, kad tą vargšą berniuką myli! Tai ta pabaiga ir tokia nė šiokia nė tokia.

Skaitant kildavo klausimas, iš kur toks žmonių žiaurumas? Žudymas tapo pramoga. Mirties žaidynės kone nacionaline švente. Na, bet čia tie visi moralės ar sąžinės klausimai nelabai pritinka tokiai knygai. Ją tiesiog reikia skaityti, ne kapstyti per giliai, atsipalaiduoti ir tiek. Man po visokių S. Rushdie Gėdų, čia buvo tikra atgaiva. Tik neapsisprendžiu ar norėčiau skaityt kitas dalis. Ta Ketnė mane nervuoja. Bet filmą pažiūrėti noriu.

Anotacija: LAIMĖJIMAS ATNEŠ ŠLOVĘ IR TURTĄ.

PRALAIMĖJIMAS MIRTĮ.

BADO ŽAIDYNĖS PASIDEDA...

Ar įmanoma išgyventi laukinėje gamtoje, kai varžovai stengiasi tave nugalabyti?

Ant kadaise buvusių Šiaurės Amerikos valstijų griuvėsių įkurta Panemo valstybė, sudaryta iš dvylikos apygardų. Šalį griežtai ir negailestingai valdo Sostinė, ji verčia apygardas paklusti, kasmet reikalauja atsiųsti po vieną vaikiną ir merginą dalyvauti Bado žaidynėse, žiauriame realybės šou, kuriame kaunamasi iki mirties.

Šešiolikmetė Ketnė Everdin pasiryžta tapti paaukotąja vietoj savo dvylikametės sesutės Primos. Mergina yra užgrūdinta gyvenimo, nes po tėvo mirties jai teko išmaitinti šeimą. Ketnė - tikra kovotoja, sumani, apdairi, puiki šaulė. Šios savybės leidžia jai siekti pergalės Bado žaidynėse. Tačiau jai teks rinktis tarp noro išgyventi ir žmogiškumo, tarp pergalės ir meilės.

Garsi rašytoja Suzanne Collins „Bado žaidynėse" sulydo veiksmą ir mintį, meilę, neapykantą ir išdavystę.

Knyga sulaukė nepaprasto populiarumo (ji išversta į 32 kalbas), apdovanota daugybe premijų, pagal ją kuriamas filmas.

2012 m. kovo 27 d., antradienis

41. Hermann Hesse „Stepių vilkas“

Hermann Hesse - Stepių vilkas (DER STEPPENWOLF 1963m.)
Leidykla: RECO DIAS, 1992m, Vilnius
Puslapių skaičius: 181
Iš kur gavau? Radau palėpėje.


Vertinu: 3.5/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Buvau pradėjusi šią knygą skaityt vasarą, bet numečiau. Ne dėl to, kad nepatiktų, tiesiog atsirado kitokio skaitymo. Iš tikrųjų tikėjausi, kad sunkiai man su ja seksis, be to dar senas leidimas, mažos raidės, kas apsunkina skaitymą. Bet taip nebuvo. Skaičiau lengvai, susidomėjusi, buvo gal ne tiek įdomu, bet kartais būna, kad skaitai knygą, nes ji tau prie širdies, artima, atrodo, kad pats būtum ją parašęs. Aišku, dabar čia nekukliai pasakiau, bet skaitant kartais tikrai atrodė, kad kai kurios mintys iš mano galvos ištrauktos. Kad kai kurie jausmai ir mano širdies išpešti. Kad štai, perskaitysiu šią knygą, ir žinosiu ką daryti!

Susiprotėkite pagaliau! Jūs turite gyventi ir turite išmokti juoktis. Jūs turite išmokti klausytis prakeiktos gyvenimo radijo muzikos, turite gerbti už jos slypinčią dvasią, turite išmokti juoktis iš nereikalingų priemaišų. Štai ir viskas, daugiau nieko iš jūsų nereikalaujama. 
Pagrindinis veikėjas Haris, manantis, kad yra pasidalinęs į dvi esybes - žmogiškąjį ir į Stepių vilką Harį, man pasirodė labai artimas. Kaip jis masto, kalba, kaip jaučiasi. Kartais bijo, kartais niekina kitus, kartais save. Jis gyvena savo galvoje, daug mąsto ir analizuoja. Tikisi, kad gyvenime jam kažkas daugiau skirta, kad jis turi "vienu matmeniu" daugiau negu kiti. Ak, koks pasipūtėlis... Noriu pasakyt, kad jaučiuos į jį panašiai, bet atrodo, lyg girčiaus, tuo didžiuočiaus. Ne, aš tikrai nesidžiaugiu savo uždarumu ir tylumu, o kartais net niūrumu... Kita vertus, kuo čia girtis savo panašumu į uždarą, kompleksuotą ir norintį nusižudyti veikėją? Vis dėl to, kažkodėl, jis man kelia kažkokią pagarbą.

Džiaugiuos, kad perskaičiau šią knygą. Ji mane privertė apie daug ką pamastyti, galbūt net apie savo vidaus keitimą. Labai patiko mintis, kad žmogus nėra pastovi ir nesikeičianti asmenybė. Kad ji sudaryta iš daug visokių žmogeliukų, kurie visi skirtingi. Vienas jų gali dominuoti vienose situacijose, kitas kitose. Viskas priklauso nuo tavęs paties, nes tu pats esi savo sielos šachmatų lentos šeimininkas ir visos figūrėles juda pagal tavo norus.
Tik jūsų paties viduje gyvena ta tikrovė, kurios ilgitės. 
Tačiau kodėl nuėmiau pusę balo, jeigu taip giriu ir džiaugiuos šia knyga? Mintys apie gyvenimą, apie egzistenciją, apie žmogų, apie pasaulį labai patiko ir įkvėpė, tačiau pati istorija nebuvo labai užkabinanti.

Anotacija:  Haris Haleris - liūdnas ir vienišas intelektualas, klaidžiojantis po didelio miesto džiungles. Neigdamas visa, iš ko susideda paprasta žmogiška laimė, ir nepritapdamas prie visuomenės normų, jis save laiko stepių vilku. Tačiau tai vilkas žmogaus veidu: laukinis, draskomas instinktų, ir kartu - itin jautrus žmogus, apdovanotas giliu protu ir subtilumu. Haris kovoja, siekdamas sutaikyti savyje laukinį vilką ir racionalų žmogų. Ir kai ši kova jau atrodo pralaimėta, jo gyvenimas netikėtai pasikeičia - jis sutinka moterį, visišką savo priešingybę - nerūpestingą ir gyvenimo džiaugsmu trykštančią Herminą. Hermina mėgaujasi malonumais. Ji ir Harį įtikina juos prisijaukinti bei jiems atsiduoti. Prasideda Hario Halerio kelionė į gyvenimą, nelengvi bandymai rasti pusiausvyrą tarp kūno ir dvasios, be kurios joks žmogus negalėtų pasiekti pilnatvės...

2012 m. kovo 23 d., penktadienis

Porcija citatų

Štai pirmoji porcija citatų. Nusprendžiau pašalinti puslapį "Citatos". Šioks toks žvilgsnis į ateitį, galbūt patikusių minčių bus daugiau, o sutalpinti kažkur teks. Pasvirusiu šriftu tos, kurios mane pakerėjo.

 M. Fagerholm - Amerikietė mergaitė:
*Mes įsimylime ne simpatiškus ar nesimpatiškus žmones, o tuos, kurie kažką sužadina mūsų viduje gyvenimui.

E. Malūkas - Šiukšlyno žmonės: 
*Bausmė ne ta, kad Dievas išvarė žmogų iš rojaus, - jis suteikė pasirinkimo laisvę.

D. Coupland - Gyvenimas po Dievo:
*Kol esi jaunas, visada jauti, kad gyvenimas dar neprasidėjo - kad "gyvenimas" turi prasidėti kitą savaitę, kitą mėnesį, kitais metais, po atostogų - žodžiu, kada nors. Tačiau paskui tu tampi vyresnis, o numatytasis gyvenimas taip ir neprasideda. Tada pagauni save klausinėjant: "Na, tai kas gi iš tikrųjų man darėsi visą praėjusį laiką - buvo priepuolis, karštligiška beprotybė?".

J. D. Salinger - Franė ir Zujis:
*Dievas įsako širdžiai ne idėjomis, o skausmu ir prieštaravimais.

H. Hesse - Stepių vilkas:
*Krūtinė, kūnas juk visada vienas, bet sielų juose gyvena ne dvi ir ne penkios, o nesuskaičiuojama daugybė; žmogus - svogūnas, susidedantis iš šimtų lukštų, audinys, susidedantis iš daugybės siūlų.

*Link dvasios, link Dievo stumia jį slapčiausias pašaukimas, atgal prie gamtos, prie motinos traukia nuoširdžiausias ilgesys: tarp abiejų jėgų, baugščiai virpėdamas, švytuoja jo gyvenimas.

H. Murakami - Į pietus nuos sienos, į vakarus nuo saulės:
- Ten, kur neegzistuoja dalykai per vidurį, neegzistuoja ir vidurys, – pasakiau.
- Taip, ten, kur neegzistuoja dalykai per vidurį, neegzistuoja ir vidurys.
- Kaip kad ten, kur neegzistuoja šuo, neegzistuoja ir šuns būda.
 - Taip, kaip kad ten, kur neegzistuoja šuo, neegzistuoja ir šuns būda, – pasakė Šimamoto.

J. Irving - Pasaulis pagal Garpą :
*"Žmogaus gyvenimo laikas, - rašė Markas Aurelijus, - tik akimirka, jo esmė - nuolatinis tekėjimas, pojūčiai - migloti, viso kūna sandara - pasmerkta suirti, siela - klaidžiojanti, likimas - neįžvelgiamas, šlovė - nepastovi. Trumpai sakant, kas priklauso kūnui, yra tekanti upė, o tai, kas priklauso sielai, yra sapnas ir migla."

*Grožinė literatūra turi būti padaryta geriau negu realus gyvenimas.

J. D. Salinger - Rugiuose prie bedugnės
Nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad yra pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą..

M. Kundera - Nemirtingumas: 

*Žmogiškojo egzemplioriaus gamybos numeris yra veidas, toji atsitiktinė ir nepakartojama bruožų samplaika. Ji neatspindi nei charakterio, nei sielos, nei to, ką vadiname „aš“. Veidas yra tik egzemplioriaus numeris.

*Vienatvė: saldus žvilgsnių nebuvimas.

*Karas ir kultūra - tai du Europos ašigaliai, jos dangus ir pragaras, jos šlovė ir gėda, bet negalima jų atskirti. Pasibaigus vienam, baigsis ir kita, ir viena negali baigtis be antro. Tai, kad Europoje jau penkiasdešimt metų nebuvo karo, šiaip ar taip, slaptingai siejas su tuo, kad jau penkiasdešimt metų nepasirodo joks Pikasas.

*Nes tai visuotinis dėsnis: niekada nesužinosime, kodėl ir kuo erziname žmones, kuo jiems patinkame, kuo juokingi; mūsų paveikslas mums patiems esti neįžvelgiama paslaptis.

*Kodėl kiekvienas mūsų poelgis turi būti kelis kartus apverčiamas ant proto keptuvės nei blynelis?

*Žmonių daug, minčių mažai: visi mąstome maždaug tą patį ir perduodame vienas kitam mintis, skolinamės jas, vagiame. Bet jeigu kasnors užlips man ant kojos, skausmą pajusiu vienas aš. Pagrindas yra ne mąstymas, o skausmas, esmingiausias iš visų jausmų.

*Dramatinė įtampa yra tikras romano prakeiksmas, nes viską, net puikiausius puslapius, įspūdingiausias scenas, giliausias įžvalgas, paverčia galutinio sprendimo link vedančiomis pakopomis, o ten jau sutelkta visa ankstesnio vyksmo prasmė. Romanas kaip šiaudų kaugė supleška savos įtampos ugnyje.

40. Ian McEwan „Amsterdamas“

Puslapių sk.: 166
Leidykla: Tyto Alba
Iš kur gavau? Pasiėmiau iš bibliotekos

Vertinu: 1/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Per dvi dienas suskaičiau, bet ir tai per kančias. Kartais nebaigdavau pastraipos skaityti, kartais ją išvis praleisdavau. Vieną kart net praleidau visą skyrių!☺ Bet jame lyg nieko ir neįvyko, tad labai kalta nesijaučiu. Nuolat mintys nuklysdavo kitur, reikdavo iš naujo perskaityti tai ką jau praskenavau kaip robotas, nes už smegenų nė žodis neužkliūdavo. Jau kokia neįdomi.. Marazmas.. O dar 1001 knygoj yra! Nesuprantu, kas šitam "Amsterdame" tokio vertingo ir įdomaus, kad reikėtų jį būtinai perskaityt. Aš tai ją pasiėmiau tik dėl rašytojo, kadanti jo knygą "Atonement" labai noriu perskaityt.. Bet jeigu ir ta taip neįdomiai parašyta, tai jau...

Kas šioj knygoj tokio blogo? Politika, laikraščio redakcijos užkulsiai, pinigai, ala dviejų vyrų draugystė.Vienas laikraščio redaktorius, kitas kūrybinių kančių apimtas kompozitorius.  Bet viskas taip kasdieniška, nusibodę, neskanu. Per televizorių galima prisižiūrėti visokių skandalų apie politikus, kas ką prisidirbo, kam su galva negerai ir pan. Man tikrai bloga nuo žurnalistų kurie tik ir knisasi po nešvarius skalbinius, dėl to televizoriaus ir nežiūriu. Tai dėl to ši knyga ir nepatiko. Taip pat nepatiko knygos pradžia. Viskas prasideda nuo kažkokios Molės laidotuvių, kuri pasirodo buvo visų romano vyrų meilužė. Ir kokia gera, graži, nuostabi ji buvo, nesvarbu, kad per savo gyvenimą nėra išplovusi nei vienos lėkštės. Bet prie ko ji čia? Iki galo taip ir nesupratau.. Visi tik ir svaičioja apie ją, o aš tik raukausi.

Apskritai, mano nuomone, tokia istorija neverta knygos puslapių. Nesuprantu ką ja norėta pasakyti. Pabaiga kažkokia nesąmonė. Tai tiek.


Anotacija: Žvarbią žiemos dieną du seni bičiuliai Klaivas ir Vernonas susitinka prie krematoriumo pagerbti Molės Lein. Anksčiau, kol dar nebuvo įkopę į šlovės viršūnę, jiedu buvo Molės meilužiai.

Dabar Klaivas – garsiausias šiuolaikinis anglų kompozitorius, o Vernonas – elitinio dienraščio redaktorius. Ugningoji ir žavioji Molė turėjo ir daugiau meilužių, tarp jų – Germonį, užsienio reikalų ministrą, skandalingai pagarsėjusį dešinįjį, besiveržiantį į ministro pirmininko kėdę. Po Molės laidotuvių Klaivas ir Vernonas sudaro paktą, kurio pasekmių nė vienas negalėjo numatyti. Kiekvienas iš jų priims pražūtingą moralinį sprendimą, jų draugystė pakibs ant plauko, O Garmonui teks kovoti dėl savo politinės karjeros.

2012 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

39. Arto Paasilinna „Kaukiantis malūnininkas“

228psl.
Iš kur gavau? Nusipirkau. (~13Lt.)

Vertinu: 4/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Visi tik skaito, tik skaito šio autoriaus knygas, o komentaro, kuris peiktų "Kaukiantį malūnininką" dar nemačiau. O kai užtikau šią knygą prekybos centre vos už 13 lt, neatsispyriau pagundai ir nusipirkau. Ir nė kiek nesigailiu, kad turėsiu šią knygą savo asmeninėje bibliotekoje, kurioje ji jau bus antra! :)

Šiaip jau čia tikriausiai pirma knyga, kurią skaitant pavyko taip tiksliai įsivaizduoti pagrindinio veikėjo išvaizdą. Jeigu reiktų jį nupiešti, nemanau, kad būtų sunku. Na nebent vienintelė problema būtų perteikti savo vaizduotės paveikslą popieriuje. Ir šiaip, kažkodėl kilo noras man ji nupiešti, galbūt reikės savaitgalį pabandyti.

Pasakojimas tikrai įtraukiantis, prikaustė nuo pirmųjų eilučių, kas būna gan retai. Rašytojas rašo ne kažkokias mandrais sakiniais, o paprastai. Kartais šmaikščiai, kartais ironiškai ir dėl to skaityti lengva ir malonu. O istorija atrodo tokia tikroviška, atrodo, kad kažkada toks malūnininkas tikrai gyveno. Jau kaip buvo pikta ant tų kaimiečių, žiauriai. Siaurapročiai, kvailiai, nesusipratėliai. Kaip tik aš jų skaitydama nevadinau. Tik atsiranda kitoks žmogus, keistesnis, iškart reikia nusodinti, sulyginti su visais, uždusinti pilkoje minioje, o jeigu spardysies, pasedėk beprotnamy, gal apsigalvosi. Iš tikrųjų skaudi nūdienų ir visų laikų realybė. Paskaityti rekomenduočiau, gal įpūs tolerancijos kai kuriems. :)

Išradingai parašyta. Paprastai, bet ne prastai. Skaitant vietas, kuriose Gunaras būdavo su savo mylimąja, net širdis suvirpėdavo, taip mielai viskas prašyta, bet ir labai įtaigiai. Kiti veikėjai taip pat labai įdomūs, spalvingi. O dialogus skaityti buvo vienas malonumas!

P.S. Knygos viršelį tai įsimylėjau.

Anotacija: „Kaukiantis malūnininkas“ (1981) – aštuntas Paasilinnos romanas, išverstas į daugiau kaip 20 užsienio kalbų, pagal jį pastatytas to paties pavadinimo vaidybinis filmas. Pagrindinis romano veikėjas Gunaras Hutunenas – „sutrikusios motorikos, bet auksinių rankų“ keistuolis. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis atvyksta į kaimelį Suomijos šiaurėje, ten nusiperka ir naujam gyvenimui prikelia seniai nebenaudojamą malūną. Žemdirbystės būrelio patarėjos – mylimosios – padedamas užveisia daržovių, mala avižinius miltus, tetervino sparnu apsišluoja namus, tad, regis, gyventų kaip „normalus“ žmogus... Jei ne keistas Gunaro būdas, išskiriantis jį iš tenykščių: vis neištveria neužkaukęs – tai mėgdžiodamas laukinius gyvūnus ir linksmindamas miestelio gyventojus, tai iš vienatvės, tai sėkmę įtvirtindamas, tai negalėdamas neprisidėti prie bažnytinių giesmių...

2012 m. kovo 21 d., trečiadienis

38. A. Tolstojus „Aelita“

A. Tolstojus - Aelita, 1951m. 
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956m.
iš močiutės lentynos
185 psl. 

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)


Pasiėmiau skaityti ir žvilgsnis užkliuvo už autoriaus pavardės. Tolstojus. Galvoju, oho. Bet kiek mano žinios siekia, jo vardas buvo lyg ir Levas, o ne Aleksėjus. Tai va, pasitikrinau ir vis dėl to, čia kažkoks kitoks Tolstojus.

O pati tokia sena, tokia apiplyšus. Labai geltoni ir keisto kvapo, kai kur net puslapių trūksta. Gerai padevėta. O mano močiutė ją gavo dovanų 1964 metais, priekyje net palinkėjimas parašytas.

Istorija apie meilę. Ir ne paprastą, o nežemišką, nes jie iš skirtingų planetų. Tikrai fantastiška. Be to, knyga buvo parašyta dar tada, kai žmogus nebuvo pakilęs į kosmosą, t.y 1951 metais. Tai galbūt net šiek tiek pranašiška. Pagrindinis veikėjas su bendražygiu skrido į Marsą norėdami sužinoti ar ten kas nors gyvena. Na ir rado tų marsiečių ir pagyveno, pakovojo su jais, įsimylėjo. Vienas jų norėjo pabėgti nuo savęs, nuo savo gyvenimo, užsimiršti.. Todėl galima sakyti, kad knyga ir apie tai, kad kai ieškai - randi. Nes savo sužalotai širdžiai jis rado vaistų - meilę.

Man nelabai patiko kaip pavaizduotas marsiečių gyvenimas. Atrodo, kad ta jų kasdienybė, buitis, buvo per daug jau žmogiška, per daug panaši į mūsų, todėl labai įdomu skaityti nebuvo. Nuobodulys taip pat neretai apimdavo. Įdomu buvo nebent tai, kad jų transportas buvo skraidančios valtys. Tai, va. Man pritrūko įtaigos. Nors šiaip rusų knygas man kažkodėl skaityti patinka. Nežinau kodėl. Gimiau jau nepriklausomoj Lietuvoj, neteko gyventi "prie ruso", tad čia kaip ir nelabai paaiškinama.

Knyga tokia "pusė velnio", todėl pusę balų ir duodu. Perskaičiau ir pamiršau. :)



2012 m. kovo 12 d., pirmadienis

37. H. Raideris Hagardas „Karaliaus Saliamono kasyklos“

Karaliaus Saliamono kasyklos
Leidykla Aura, 1991m.
256 psl.
knyga iš močiutės lentynos.

Vertinu: 2/4 (1 - nelabai patiko, nerekomenduoju, 2 - gal ir visai nieko, bet..., 3 - visai gera, nesigailiu skaičius, 4 - žiauriai patiko ir įstrigo, visiems rekomenduoju!)

Nuotykinė literatūra nėra mano mėgstamiausia. Galbūt todėl ir ši knyga nepadarė tokio įspūdžio kokį turėtų. Skaičiau tam, kad pabaigčiau ir viskas. Pati istorija nesužavėjo. Daugiausia dėmesio skiriamo veikėjų gyvenimui kakuanų žemėje, o Saliamono kasykla jau tik pabaigoje užima kelis skyrius. Man nepatiko pasakotojo rašymo stilius, jo įvykių vertinimas. Vis dėlto, knyga seniai parašyta, ne šiuolaikinio žmogaus, tai gal dėl to tas požiūris jo ir pasirodė nekoks.
Be to knyga man pasirodė šiek tiek netikroviška kai kuria prasme. Ne, aš nekimbu prie pačios idėjos. Man tiesiog atrodo, kad jiems kartais per gerai viskas sekdavosi. Pavyzdžiui, užtemimas prasidėjo būtent tą dieną ir valanadą, kurią jiems reikėjo.
Už akių dažnai kliūdavo gramatinės klaidos. Pvz.: „piauti“, „biaurus“. Be to, šį dalyką pastebiu jau ne pirmoje senesnio leidmo knygoje.

Knygos nugarėlė: Žinomo anglų rašytojo H. R. Hagardo (1856 - 1925) knyga „Karaliaus Saliamono kasyklos“ - nuotykių romanas. Jo siužetas suintriguoja nuo pirmųjų puslapių ir įtampa neslūgsta per visą knygą, kuriose vaizduojamos paieškos legendarinių karaliaus Saliamono aukso ir deimantų kasyklų, pagal afrikiečių padavimus buvusių kažkur neprieinamuose Afrikos kalnuose.