28. Graham Swift „Vandenų žemė“

Vandenų žemė : romanas / Graham Swift; iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. - 368psl. 

Vertinu: 3/4 (1 - nieko gero, nerekomenduoju, 2 - vidutiniškas skaitinys, 3 - visai gera, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju.)

Nepasakyčiau, kad skaitėsi lengvai.. Bet negaliu sakyti, kad buvo sunku.. Veikiau.. klampu.. Kaip Fenlando pelkynai aprašyti šioje knygoje. Skaitai ir kažkuo traukia, bet abejoji ar verta skaityt toliau, bet kažkodėl negali sustoti, taip ir atsikapstai iki paskutinio puslapio.

Savo ir netik savo, istoriją pasakoja istorijos mokytojas Tomas Krikas. Čia jis vaikas, čia paauglys, čia jau mokytojas, kuris jau eina pensijon. Įvairiausi jo gyvenimo etapai, įvykiai, nuosmukiai ir laimės persipina čia. Nors ne tik jo. Ir jo prosenelių, senelių, tėvų, pirmosios meilės, miesto, pasaulio istorijos. Vienos labai įdomios, kitos nelabai. Vienos kiek stebinančios, kitos klampios ir lėtos..

Knygoje daug klausimų. Į kai kuriuos pasakotojas neturi atsakymo. Daug vertinimų. Daug visko. Ir kažkodėl skaityti įdomu. Nors kartais skaičiau ir tiesą sakant, nesupratau ką skaičiau.. Kartais tų filosofavimų būdavo per daug. Kartais tos istorijos ir tų pasakojimų būdavo per daug. O kartais ir akys per daug lipdavo nuo ilgo skaitymo..

Knygos nugarėlė: Grahamas Swiftas (g. 1949) – garsus šiuolaikinis anglų rašytojas, septynių romanų autorius, apdovanotas ne viena literatūros premija, tarp jų prestižine Booker Prize.
Už romaną rašytojui suteiktos net keturios premijos. Šį kūrinį kritikai vertina kaip vieną iš geriausių XX a. britų romanų, jis įtrauktas į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. Pasak literatūros tyrinėtojų, jame reiškiamos žmogžudystės, kraujomaišos, kaltės bei pamišimo temos turi folknerišką mastą. Vandenų žemė

Praskleisti tikrovės uždangą turbūt įmanoma tik pasakojant istorijas, todėl pagrindinis kūrinio herojus mokytojas Krikas, mėgindamas bent kiek suvokti istoriją, į savo pasakojimus įpina įvairiausio pobūdžio ir skirtingų žanrų tekstų: pasaką, legendą, detektyvą, psichologinę prozą. Romano pagrindas – tyrinėjimas, kaip kuriami pasakojimai, istorijos ir istorija, kaip iš jų nuaudžiamas mūsų gyvenimas, kaip istorijų pasakojimas padeda sukurti mūsų pačių tapatumą dabartyje ir praeityje. Tai puikus intelektualiosios prozos kūrinys.

„Vandenų žemė“ buvo tarsi stebuklinga sala, per naktį iškilusi iš lygios, vandeningos liūnijos, ir mes iš netikėtumo trynėme akis. Pasakojimo vieta – labai angliškas peizažas, Rytų Anglijos pelkynai, bet pasakojimo būdas artimesnis mitiniams ir podraug karštai aktualiems pasauliams: Gabrielio Garcíos Márquezo Makondui, Günterio Grasso pilkajai Baltijai bei niūriajam Gdanskui ir, atsigręžus į tolimesnius laikus, praeitimi gyvenančiai Williamo Faulknerio Joknapatofos apygardai.

Anita Desai

New York Review of Books

1992 metais knyga buvo ekranizuota. Tik patį autorių ji kažkodėl nuvylė. Na pažiūrėsim ar nuvils skaitytoją. :)

27. Herta Müller „Amo sūpuoklės"

Originalus pavadinimas: Atemschaukel
Amo sūpuoklės: romanas / Herta Müller ; iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius. - Vilnius : Versus aureus, 2010. - 288p.

Vertinu: 3/4 (1 - nieko gero, nerekomenduoju, 2 - vidutiniškas skaitalas, 3 - visai gera, 4 - labai patiko ir įstrigo, rekomenduoju.)

Pasiėmiau šią knygą, nes anotacijoje pamačiau žodį "lageris". (Na dar ir pavadinimas patiko, ir viršelis) Net jos pačios visos neskaičiau. Automatiškai pamaniau, kad kalba eis apie žydus, o viskas apie juos mane domina. Bet kalba čia sukasi apie kitokį lagerį. Knygos lageris yra skirtas Sovietų Sąjungai "atsatyti", t.y darbo lageris. Sovietų generolas Stalino vardu pareikalavo Rumunijoje gyvenančius vokiečius nuo 17 iki 45 metų amžiaus išvežti į priverčiamųjų darbų lagerius Rusijoje. (Taip atsitiko iš tikrųjų) Tarp jų patenka ir tuo metu septyniolikmetis knygos herojus, kuris visai nebijo, jis netgi trokšta kažkokios naujos jaudinančios patirties. Tikriausiai dėl to, kad visiškai neįsivaizduoja į kokį pragarą papuls. (Taip irgi buvo iš tikrųjų, nes autorė knygą rašė remdamasi tikrais vieno žmogaus prisiminimais, jos pačios motina praleido 5 metus tokiame lageryje.)

Negaliu pasakyti, kad knyga skaityti buvo be galo įdomu. Čia tokia knyga, kurios rašymo stilius labai patrauklus ir masina versti puslapius. Nebuvo čia ir intrigos, jau pradžioje pasakoma, kad herojus iš lagerio sugrįš. Prisipažinsiu buvo mintis netgi mesti tą knygą pro langą, bet dabar džiaugiuos, kad ją vis dėl to baigiau.
Tie įvykiai, gyvenant lagery, kartais tikrai žiaurūs, aprašyti tikrai gražiai, gražiais palyginimais, pakartojimais. Bet tas siaubas vistiek persiduoda.. O dar tas alkio angelas..

"Aš sirgau cemento liga. Savaičių savaites visur regėjau cementą: švarus dangus buvo užglaistytas cementas, debesuotas dangus - nusėtas cemento kupstais. Lietus vijo tarp dangaus ir žemės savo gijas iš cemento. Mano pilkšvas taškuotas skardinis dubenėlis buvo iš cemento."

 Jeigu knyga nepritrauks savo istorija, tai bent jau apkerės talentingu rašymu..

Knygos nugarėlė: Iš tiesų reikia giliai įkvėpti ir atgauti amą tada, kai užverti paskutinį knygos lapą. Dar labiau jį užgniaužia, kai žinai: kiekvienas žodis, kiekviena eilutė ir intonacija alsuoja tikrove – tai patyrė knygos herojus, iš gimtojo autorės kaimo kilęs Oskaras Pastioras, ištremtasis jaunuolis Leo, kuris norėjo kuo greičiau palikti tėvų pastogę ir kaži ką nauja patirti.
Knygoje lageris – itin praktiškas pasaulis, į kurį sutelpa penkeri įspūdingi metai. Lageris – marga žmonių minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, žudyti ir atleisti, galinti šokti ir nukirpti gyvenimo siūlą. Tokios mintys sukirba galvoje, veidu nuslysta šypsena ar nenorom prasiveržia juokas su Leo gyvenant barake, vartantis ant narų, slapčiomis kniaukiant viltį – anglių gabalus – ir mainant ją į dar vieną dieną. Senelės atsisveikinant ištarti žodžiai: „Žinau, kad sugrįši“ – palaiminimas, skydas, o gal „širdies lopetos bendrininkas ir bado angelo priešininkas“. Žodžiai, kurie padėjo tverti ir grįžti.

26. Stephen King „Gyvulėlių kapinės“

PET SEMATARY (1983m.), 351psl., Eridanas (1995m.)

Pirmoji perskaityta knyga iš knygų iššūkio!

Kingas yra gėris. O šita jo knyga yra didžiulis gėris. Šiandien grįžusi iš mokyklos puoliau prie jos, kad tik kuo greičiau pabaigčiau. Žiauriai knietėjo sužinot kaip baigsis.

Nieko naujo nepasakysiu. Visi žino, kaip įtikinamai Kingas rašo, kuria įtampą ir sukelia baimę. Visi žino, kad kito tokio kaip jis nėra. Ir aš to neneigiu, tik pritariu tokiai nuomonei, nes jo knygos, kiek esu skaičiusi, paliko įspūdį.

Vienas liūdinęs dalykas yra tas, kad pats pagrindinis veikėjas labai primena kitų jo knygų pagrindinius veikėjus. "Gyvūlėlių kapinių" Liusas, "Švytėjimo" Džekas vos ne kaip dvyniai. Dar daug galėčiau išvardinti panašumų tarp šių knygų, nes radau tikrai nemažai.

"Švytėjime" erzino gerąja prasme tas laiko tampymas. Čia jo taip pat yra! Rodos, jau taip įdomu, jau kaip čia baigsis, o tik šast, ir baigiasi skyrius ir imama pasakoti apie kažką kitką! Vat tai šiek tiek erzina, bet ir skatina kuo greičiau skaityti.
Dar kažką norėjau pridurti, bet pamiršau... :(

Tikrai gera knyga, statyčiau ją greta "Švytėjimo", abi jos labai įdomios, šiurpinančios ir įtraukiančios. Neabejotinai rekomenduotinos skaityti. :)

Knygos nugarėlė: Luisas ir Reičelė Kridai. Ideali jauna šeima, kurioje auga du žavūs vaikučiai. Nusipirkę namą tikisi laimingai sulaukti senatvės ir... mirties. Tad giltinė nelaukia; netrukus ji jau šiepia savo aštrius grasius dantis. Deja, paaiškėja, kad yra dalykų kur kas baisesnių nei pati Mirtis...


(anotacija kažkokia kvaila..)

25. Isabel Allende „Dvasių namai“

Originalus pavadinimas: LA CASA DE LOS ESPIRITUS

Dvasių namai: romanas / Isabel Allende; iš ispanų kalbos vertė Evelina Gužauskytė. - Vilnius: Alma littera, 2003. - 406psl. - (XXa. aukso fondas)

Vakar kai baigiau skaityti šią knygą, net šiek tiek gaila buvo. Tikriausiai daugeliui būna, kad taip susigyvena su knygos veikėjais bei jų istorija, kad kuomet tenka su jais išsiskirti, lieka kažkokia tuštuma. Taip atsitiko man.
Iš pradžių skaityti buvo sunku. Nes dialogų čia labai mažai, o pastraipos kartais užima visą puslapį ar net daugiau. Taip, rodos, ir kankinausi pirmus šimtą puslapių.

Sprendžiant iš knygos pavadinimo, tikėjausi kažko mistiško, nepaaiškinamo, gal net šiurpinančio. Dvasių namai čia turi kiek kitokią prasmę ir deja, ne jie čia yra patys svarbiausi. (o norėjau)

Knygoje sutelpa beveik visas keturių šeimos kartų gyvenimas. Jų džiaugsmai ir rūpesčiai, didelės ir mažos tragedijos. Žodžiu, tikra melodrama. Ir tikrai atrodo, kad perskaičiau kažką „didžiulio“. Tas jų gyvenimas vaizduojamas be jokių pagražinimų, kartais sukrečiančiai realus, kartais žiaurus, kartais nesuprantamas. Žinoma, man, kaip visai kitokio mentaliteto žmogui, kartais būdavo keista skaityti apie karštą pietietišką veikėjų būdą, o kartais jų veiksmai pasirodydavo kvaili ir neapgalvoti, tačiau juk žmonės ten visai kitokie..

Šalia šeimos gyvenimo visą laiką sklando ir revoliucijos dvasia. Iš kitur atkeliaujančių naujovių nesustabdysi, taigi jos skverbėsi ir į tuos kraštus. Buvo tokie, kurių tų naujovių troško ir jas priėmė, bet kai kurie norėjo tam betkokiu būdu užkirsti kelią ir palikti viską taip kaip yra. Todėl šalyje prasideda sukilimas ir kitokios baisybės. Žinoma jos labai skaudžiai paliečia ir knygos veikėjus.

Ši knyga man paliko įspūdį, manau, kad ji man įstrigs atmintin ir rekomenduoju. Manau perskaityti ją tikrai verta.

Knygos nugarėlė: Žymios Čilės rašytojos pirmasis (ir iškiliausias) romanas „Dvasių namai“ - jaudinanti ir sykiu nuostabiai sąmojinga šeimos saga, pasakojanti apie išdidžius, aistringus vyrus ir moteris, gyvenančiais neramiai laikais neramioje šalyje. Kaip ir gyvenime, romane susipynė juokas ir ašaros.

24. Alessandro Baricco „Jūra vandenynas“

Originalus pavadinimas: OCEANO MARE
Puslapių skaičius: 231
Leidykla: Tyto Alba, 2001m.
Perskaičiau per: 2d.

Net nežinau nuo ko pradėti.. Kokiais žodžiais aprašyti tai, kas dabar malasi galvoje. Jei bandyčiau atrasti žodžius su kuriais man asocijuojasi ši knyga tai tikriausiai būtų žinoma jūra, ramybė, savęs paieškos, stebuklai ir panašūs dalykai.. Knyga man patiko, patiko jūros aukštinimas, palyginimai, jos apibūdinimai, apskritai ji man patiko savo lengvumu.. Ypatingai įstrigo dailininkas bandantis nutapyti jūra jūra..

Ją perskaičius viskas atrodo tiesiog paprasčiau negu yra.. Net nežinau kodėl..
Veikėjai nebuvo pernelyg nuostabūs ir originalūs, jų istorijos ir "sugrįžimas" taip  pat.. Tačiau visas pasakojimo būdas neįprastas ir ...raminantis.

Knygos nugarėlė: Yra knygų, kurios pakeičia tavo gyvenimą. Ne todėl, kad pasuki kitu gyvenimo keliu (aplink tas pats gamtovaizdis ir ta pati žemė po kojom), bet kad perskaičius jas tas pats tavo kelias atrodo kitoks. Gal taip atsitiks ir romano “Jūra vandenynas” skaitytojams.

“Almajerio” užeiga. Priešais ją plyti jūra. Amžina jūra – audrojanti, gydanti, žudanti. Pasakojanti istorijas. Dailininkas, sūriu jūros vandeniu tapantis baltas drobes. Įsimylėjęs mokslininkas, niekaip negalintis užbaigti ribų enciklopedijos. Nuostabaus grožio moteris, serganti neištikimybe. Tėvas Pliušas su savo maldomis. Elievina, trapi mergaitė, vieną naktį be jokios baimės tampanti moterimi, ir vyras, perplaukęs visus vandenynus, kurio akys lyg medžioklėn išėjusio žvėries...

Šis romanas – meilės ir keršto, vienatvės ir vilties istorijos. Šimtai būdų gyventi ir mirti. Klausydamasis tų istorijų, nuolat girdi jūros ošimą.

23. Milan Kundera „Nemirtingumas“

Laidykla: Tyto Alba, 2003m.
Puslapių sk.: 378
Originalus pavadinimas: NESMRTELNOST

Na, va. Pagaliau įveikiau šį sunkų romaną. Skaityti tikrai nebuvo lengva. Kartais jis man tikrai būdavo per daug sudėtingas. Kartais sukrėsdavo savo minčių artumu man. Kartais tiesiog sudomindavo pačiu pasakojimu, samprotavimais, filosofavimu.
Nesu skaičiusi jokios knygos, kurią galėčiau palyginti su „Nemirtingumu“.. Jaučiu, kad ši knyga savyje turi daug daugiau, negu aš sugebėjau įžvelgti.
Ji sukelia begales minčių ir manau, kad ją skaitant laikas nepraeina veltui. Bent jau man nepraėjo.


Knygoje radau gan nemažai citatų (palyginus su kitomis knygomis), kurios kažkuo užkabino ir tiesiog prašėsi, kad jas užsirašyčiau:

Žmogiškojo egzemplioriaus gamybos numeris yra veidas, toji atsitiktinė ir nepakartojama bruožų samplaika. Ji neatspindi nei charakterio, nei sielos, nei to, ką vadiname „aš“. Veidas yra tik egzemplioriaus numeris.