9. Douglas Coupland "Gyvenimas po Dievo"

, RTyto Alba, 2005m., 296psl. 

[Legendinė Douglas'o Couplando knyga "Gyvenimas po Dievo" pasakoja apie pirmąją kartą, užaugusią be tikėjimo ir todėl nebeturinčią tvirtų moralinių ir vertybinių pagrindų, apie tų žmonių jaunystės klaidas ir brandos apmąstymus, ir apie tai, ko jie išmokys savo vaikus.] 

 Knygą perskaičiau per porą dienų. Puslapiuose juokingai mažai teksto, vos ne kiekviename puslapyje - piešinėlis. Skaitai knygą kaip kokį laikraštį, atsipūtęs.. Jokios įdomios, išskirtinės istorijos knyga nepasakoja. Man ji pasirodė ne tokia jau ir "legendinė" kaip teigiama aprašyme. Tai palūžusio dvasiškai žmogaus išgyvenimai, pasivaikščiojimas po jo prisiminimus. Kartais truputį pasimesdavau, nes būdavo staigiai peršokama prie kitų epizodų, nebuvo vientiso pasakojimo, lyg atskiri gabalai.
Iš pradžių knygos veikėjas lyg ir pasakoja istoriją savo dukrai, vėliau, maždaug nuo pusės knygos jis jau kreipiasi į skaitytojus, sakydamas "Jūs". Keistas toks pasikeitimas, gal neatidžiai skaičiau, gal praleidau ką svarbaus?

Dabar kai bandau suprasti kokį įspūdį ši knyga man paliko, tai tokį vidutinišką. Ji labai nenustebino, nes kartojamos senai žinomos mintys, kurios beveik visos nori pasakyti, kad reikia gyventi dabar, o ne laukti, kad kadanors prasidės 'tikrasis gyvenimas'..

Vertinimas: 2/4

8. Romualdas Granauskas "Gyvenimas po klevu"

Apie ką? Apysakoje „Gyvenimas po klevu“ per vienos šeimos žlugimo istoriją skausmingai atsisveikinama su senuoju lietuvišku kaimu. Knyga sudrebino visuomenę savo beviltiškumu. Tai sovietiniais metais buvo nauja ir neleistina.
Kaimo žmogaus akimis parodomo niekuo nedangstoma gyvenimo tiesa. Apysakos herojė, vieniša senoji Kairienė, atrodo tokia tikra, lyg būtų perkelta į kūrinį tiesiai iš pačios skaudžiausios to meto kaimo realybės. Su vaikų apleistais senais tėvais, nesibaigiančiu girtuokliavimu, jaunimo dvasiniu skurdu ir kitom sovietinėm piktažaizdėm.
Kaimo bendruomenės gyvenimas nevaldomai rieda prarajos link, ir šito pakeisti sena moteris nebegali.

Nuomonė.  Šią knygą skaityti pasirinkau ne pati, ją reikėjo perskaityti mokyklai. Knygelė nelabai stora, šriftas irgi vidutinis, susiskaitė greitai, nepaisant to, kad labai maža dialogo, didžioji dalis knygos Kairienės monologas.
Kas man galima sakyti, įsiminė šioje apysakoje, tai jos niūrumas ir beviltiškumas. Tiesiog jokio vilties, ar kažkokio gėrio spindulėlio.  Tai atrodo šiek tiek neteisinga.. Atrodo, kad aplink vien liūdesys, neteisybė, mirtys ir visokie kiti neigiami dalykai. Senoji Kairienė gyvena visiškai viena, jos vyras ir sūnus mirę, o anūkui ji mažai terūpi. Neturi nei gyvulio nei kokio šuns - visvien neturėtų kuo juos pašerti, o ir priežiūrai jėgų nebeturi.
Daug dėmesio knygoje skiriama girtuoklystėj ir geriančiam Lietuvos kaimui, visi trys Kairienės šeimos vyrai (anūkas, sūnus ir vyras) prasigėrė.

 Kūrinio pabaiga net neprimena happyend'o, ji tiesiog tragiška. Užvertusi paskutinį puslapį, net atsigaut kurį laiką negalėjau, tai buvo ganėtinai netikėta.

Taigi, privaloma literatūra mokyklose kartais nėra jau tokia nuobodi ir neįdomi, ši knyga, nepaisant jos niūrumo man visai patiko.

Vertinimas: 3/4

Apysakos "Gyvenimas po klevu" motyvais 1988 m. sukurtas televizijos filmas. 
Režisierius : Kazimieras Musnickas 
Operatorius : Aloyzas Jančoras 

7. John Barth "Plaukiojanti opera"

Apie ką? Plaukiojanti opera - daugybę diskusijų sukėlęs ir, matyt, įdomiausias autoriaus kūrinys, ypač kritikuotas dėl "nihilistinės" (o išties bylojančios apie gyvenančio po Auschwitzo ir Hirosimos žmogaus gimimą) pabaigos. Rašytojo vaizduojama asmenybė - subyrėjusi į šukes, ji keičia savo kaukes, beviltiškai ieško tapatybės, tai - daugiaveidė būtybė, praradusi visus idealus ir nebetikinti, kalbant pagrindinio romano herojaus Todo Endriuso žodžiais, jokiomis "savaimingomis" vertybėmis.

Nuomonė. Nors rašau šį įraša skaudančia galva, pasistengsiu kaip nors parašyti ką manau apie šią šįryt baigtą knygą.

Nors knyga nėra labai stora (236psl.), o šriftas ne pats smulkiausias, skaitėsi ji man sunkiai. Visos knygos veiksmas vyksta vieną dieną, dieną , kurią pagrindinis herojus nusprendžia nusižudyti. Knygoje daug vadinamųjų "flashback'ų" į jo praeitį, kartais net į vaikystės dienas. Turėčiau pasakyti ir tai, kad toji diena taip pat yra prisiminimas, o ne dabartis.
Visa knygos istorija man nepasirodė įdomi ar įtraukianti ar dar kokia. Galbūt esu nepakankami subrendus tokiai knygai, kadangi ji vertinama pakankamai gerai, ir aš jos nesuprantu? Kaip bebūtų, vertinti ją galiu tik iš dabartinės pozicijos. Pagrindinis veikėjas man nemalonus, nesusitapatinau su juo, jis man nepatiko su savo ciniko, šventojo, savižudžio kaukėmis. Jo išvedžiojimai taip pat įspūdžio nepaliko. Nežinau, ką daugiau galėčiau pasakyti, peikti šios knygos daug nenoriu, ji tikrai nėra tokia bloga, girti irgi, negirsiu.

Vertinimas: 2/4

6. Harper Lee "Nežudyk strazdo giesmininko"

Apie ką? Garbingo gyvenimo kukli pamoka – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar: nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų – kai ko ir suaugę gali pasimokyti iš vaikų.

Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.


Nuomonė. Anotacija tikrai taikliai apibūdina knygą. Istorija pasakojama mažos mergaitės Džinos Luizos akimis, viskas atrodo taip paprasta, nekalta ir naivu.
Beveik visos istorijos metu figuravo paslaptingoji Redlių sodyba, tai išnirdama, tai vėl nueidama į antrąjį planą. Tai pridėjo nemažai intrigos..

Džinos Luizos ir jos brolio Džemio tėtis Atikus, juos augino vienas, vaikų motina buvo seniai mirusi. Jis savo vaikus auklėjo taip, kad užaugę jie būtų dori, sąžiningi, nevaidmainiaujantys žmonės. Jis juos mokė iškėlus galvą iškęsti patyčias, tvardytis, nepaleisti į darbą kumščių, nors Džinai Luizai dažniausiai toks būdas atrodė tinkamiausias. Tačiau Atikus norėjo, kad jie užaugtų į ledi ir džentelmeną.

Knyga tokia gyvenimiška, ji apie tai kaip iš nekalto ir naivaus vaikiško pasaulio, mažais žingsniais einama į suaugėlių pasaulį. Situacijos, kurias vertina Džina, kartais atrodo daug paprasčiau, negu iš tikrųjų yra.. O palyginimas apie strazdą giesmininką buvo toks taiklus.. Vienas iš vertingųjų Atikaus pamokymų vaikams.

 "Nežudyk strazdo giesmininko" man patiko savo aprašomu laikmečiu: kai dar ne kiekvienas vaikas turėjo batus ar lankė mokyklą. Ji įtraukia, nesinori pabaigti skaityti. Dar, didelį pliusą dedu knygoms, kurios mane priverčia išspausti ašarą. Šios gale neverkiau, tačiau susigraudinusi buvau. Graudu buvo ne iš liūdesio, gal iš tos visos istorijos galo.


Vertinimas: 4/4

Ekranicazija:
To kill a Mockingbird (1962) 
Režisierius: Robert Mulligan

5. Arthur Conan Doyle "Baskervilių šuo"

Apie ką? "Baskervilių šuo" - populiariausias anglų rašytojo A. Konano Doilio (1859 - 1930) romanas, nepaprasta siužeto įtampa nuo pirmųjų puslapių pritraukiantis skaitytojo dėmesį . Piktosios jėgos jau keletą šimymečių persekioja Baskervilių giminę, kol pagaliau prieš baisųji pragaro šunį stoja nemirtibngasis Šerlokas Holmsas. Knygoje neatskiriamai susipina mintis ir veiksmas, tai, kas demoniška, ir tai, kas žemiška.

Nuomonė.   Pirma mano skaityta knyga apie Šerloką Holmsą. Tas jo personažas jau toks žinomas, toks įsiminęs, kad nelabai ką naujo šioje knygoje ir sužinojau. Tačiau negaliu sakyti, kad jis nuobodus, anaiptol, Holmsas niekada nenustoja stebinti. :) Knyga truputį nuspėjama, tačiau išlaikanti įtampą ir intrigą skaityti iki galo. Iki pat paskutinių puslapių kirbėjo klausimas, kokia gi yra Baskervilių šuns paslaptis? Ar jis apskritai tikras?  Paskutiniai knygos puslapiai, kuriose Šerlokas Holmsas viską puikiai išnarplioja tikrai labai įdomūs, dažnai nusistebėdavau tokia autoriaus išmone. Apibendrinant, ši knyga man patiko, tačiau didžiulio įspūdžio nepaliko, tai tiesiog bus dar viena gera mano perskaityta knyga sąraše. :)

Vertinimas: 3/4

Pati pirmoji šios knygos ekranizacija buvo nufilmuota 1914 metais. (IMDb), o pati naujausia 2002-aisiais (IMDb). Visa filmų sąrašą galima rasti ČIA. 

1939m. ekranizacijos plakatas

4. Tracy Chevalier "Mergina su perlo auskaru"

  Apie ką? Intriguojantis ir labai nuoširdus pasakojimas apie septynioliktojo amžiaus Olandiją. Psichologiškai subtiliai vaizduojama menininkų sluoksnio, kurima romane atstovauja žymus to laikmečio dailininkas Johanesas Vermeris, šeima bei aplinkam ir neturtingųjų būties paveikslai, įkūnijami jaunos merginos Grėtės bei jos artimųjų. Šiedu visuomenės sluoksniai, vidinė ir išorinė jų gyvenimo tikrovė, pindamiesi romane sukuria emociškai sodrų ir itin informatyvų menininkų "Aukso amžiaus" Olandijos miesto vaizdą.

Nuomonė.  Tikrai labai taikliai aprašyme parašyta, kad tai labai nuoširdus pasakojimas. Skaičiau ir jaučiau jaukumą. Gal dėl to, kad skaičiau po gan žiaurios knygos ("Mizerės"),  tai buvo lyg koks atsikvėpimas.
Grėtė dirba tarnaite dailininko namuose, ji neskaitan visokių namų ruošos darbų, dar turi išvalyto jo studiją. Vėliau ji jam padeda labiau, gamina dažus, kartais pozuoja.
Buvo keistai miela matyti jos reakcijas į savo šeimininką. Visas jų ryšys jau lyg ir "žadėjo" kažkokią tai romantiškesnę pabaigą. Bet vėlgi, taip paprasčiausiai negalėjo būti.
Apskritai man labai patinka knygos, kuriame aprašomas toks ar panašus laikmetis, jos man labai "jaukiai skaitosi".  Todėl šiai, dėl to dedu didelį pliusiuką. :)
Įtampos knygoje didelės nėra, viskas gan ramiai teka, nors žinoma, intrigų namuose nestinga, tiek iš šeimininkės, tiek iš kitos tarnaitės, pagaliau tiek ir iš kai kurių vaikų. Tai paįvairina skaitymą, buvo įdomu, kaip ji susitvarkys su sunkumais ir užduotimis, kurias paskyrė šeimininkas.
Kadangi pati esu susijusi su daile labai, viskas buvo labai artima, todėl ši knyga labai įsiminė ir tikriausiai ją rekomnenduosiu kitiems.

Vertinimas: 4/4 

Šiandien, įdomumo dėlei , peržiūrėjau to paties pavadinimo filmą. 
Grėtę vaidiną Scarlett Johansson, o J. Weermerį - Colin Firth 
Režisierius: Peter Webber
Metai: 2003

Ką manau apie šį filmą? Galiu iškart pasakyti - knyga patiko labiau. Filmas man pasirodė kažkoks skubantis, praleista, mano galva, keletas svarbių detalių. Pavyzdžiui, pradžioje, nebuvo aišku, kodėl Grėtė turėjo išeiti iš namų, jeigu nebūčiau skaičiusi knygos, ko gero bučiau likusi nesupratusi. Toliau, labai mažai dėmesio skiriama šeimai, kažkur dingo jos broliai ir sesės, bei sekmadieninės išvykos namo.  Žinau, filmas neprivalo visiškai tiksliai atkartoti knygos, bet aš asmeniškai to pasigedau.
Man, Colin'as Firth'as nelabai žiūrėjosi dailininko rolėje, truputį kitokio tipo personažą įsivaizdavau.. 
O vat Katarinos personažas mane tikrai įtikino, taip par Pėterio tėvo, nors pastarasis nėra labai svarbus :))) 
Sakiau, kad filme daug kas praleista, tačiau dialogai buvo gan tiksliai atkartoti, kaikur net galėjau nuspėti kas ką sakys. 
Scarlett Johansson susidorojo su savo vaidmeniu, nebuvo didelio atotrūkio nuo mano susikurto vaizdo. Be to, ji tikrai stebėtinai panaši į tikrąją mergina paveiksle. 
Garso takelis man nei patiko, nei nepatiko, toks vidutiniškas.
Pabaiga paliko neaiškumų. Tarnaitė atnešė jai tuos auskarus ir viskas? Neskaičiusiems knygos tikrai turėjo būti neaišku.

Vertinimas: 2,5/4   

Trailer: (radau tik su tokiais hieroglifais :[ )

   

3. Stephen King "Mizerė"

Apie ką? Rašytojas Polas Šeldonas užsidirba pragyvenimui "kepdamas" sentimentalius romanus apie Mizerę ir pataikaudamas pigiam masinio skaitytojo skoniui. Už tai rimtesnių kūrybinių ambicijų turintį rašytoją likimas žiauriai nubaudžia: po autokatastrofos jis patenka savo fanatiškos gerbėjos, žudikės maniakės, nelaisvėn, kuri priverčia Polą pratęsti banalių romanų seriją. Nuo šiol rašymas Polui tampa ne pragyvenimo, o išgyvenimo sąlyga.

Kita. 255 puslapiai. Leidykla "Eridanas", 1997m. 

Nuomonė. Stephen'o Kingo knygų esu skaičiusi ne daug ką - "Zalės valdą", "Kukurūzų vaikus", "Rūką".. Zalės valda, ko gero paliko didžiausią įspūdį. O Kukurūzų vaikai, prisimenu, įvarė nemažai baimės, nes skaičiau tikrai per anksti. :D

Tačiau ši knyga už pastarąsias nėra prastesnė, net ganėtinai nuo jų skiriasi, tačiau stilius išlaikytas ir galima pripažinti, kad įtampa taip pat.
 Pradžia nelabai įtraukė. Vėliau man nuolat užkliūdavo jų bendravimas (Polo ir Anės). Man nepatiko, kad jis su ja taip maloniai kalba, ją paklūsta, tačiau tai buvo suprantama, juk taip jis saugojosi ir stengėsi jos neišprovokuoti. Tikriausiai man tai kliuvo, dėl to, kad jai jaučiau didelę antipatiją ir norėjau, kad bent pagrindinis veikėjas jai išsakytų mano panieką. Čia ko gero, susigyvenimo su herojumi pasekmė. :)

Apie pabaigą, kai jis su ja susidorojo. Buvo... stipruu. Ne šiaip sau paprastai nudūrė, nušovė ar dar kas nors, viskas buvo daug įdomiau. Ir vėl pasikartosiu, kokia įtampa! Tiesiog ryte rijau puslapius. O dar ankstesnės Polo kankinimo scenos, kai kurias net įsivaizduot sunku.
Tačiau, kažkodėl širdis neleidžia vertinti maksimaliai.


Vertinimas: 3/4 

 1990m. pagal knygą buvo pastatytas filmas "Misery".
Režisavo: Rob Reiner, Polą vadino James Caan, Anę - Kathy Bates. 

2. Anthony Burgess "Prisukamas apelsinas"

Apie ką? "Prisukamas apelsinas" - tai grakštus, ironiškas, paradoksalus - nusikaltėliško - aristokratizmo pilnas pasakojimas apie mažėlio Aleksiuko maištą, "ultrasmurtą", laisvos valios vertę ir viską traiškančius "dorove ir gėriu" grindžiamos visuomenės krumpliaračius.

Ši knyga ne vienerius metus buvo laikoma pavojinga ir nepageidaujama knyga, o filmas - draudžiamas rodyti Didžiojoje Britanijoje iki pat šių dienų.

Nuomonė. Nežinau, net nuo ko pradėti. Pasiėmiau šią knygą vien dėl to, kad sudomino pavadinimas, be to buvau girdėjusi apie filmą "Clockwork orange", bei įvairiausių su šiuo filmu susijusių nuomonių. Gal pasirodysiu keista, bet man patinka tokios žiaurios knygos. Jos labiau mane paveikia. Ši ne išimtis.
Nors smurto šioje knygoje tikrai daug ir tikrai žiauraus, knyga nėra vien apie tai.
Iš pradžių buvo labai keista skaityti labai keistai parašytas veikėjo mintis. Jo kalba buvo sudaryta iš pusiau rusiškų, pusiau angliškų žodžių, pvz.: "Tada įsiutau kaip bezumny ir pareiškiau, kad nė dienos - tfu, nė nočy daugiau nemiegosiu toje kameroje, jei kalėjimo vadovybė ir toliau leis visokiems voniučy iškrypusiems prestupniki kėsintis į mano plot, kai miegu ir pats negaliu apsisaugoti." Iš pradžių buvo labai keista skaityti, netgi truputį tai erzino. Knyga pasakojama pirmu asmeniu ir kone ji visa parašyta tokia kalba. Vis dėl to mano rusų kalbos žinios nėra tokios geros, kad suprasčiau kiekvieną žodį, bet vėliau ir nežinodama kai kurių žodžių suprasdavau. Tačiau įpusėjus pusę knygos (gal kiek mažiau) ta Alekso kalba nebetrugdė, kaip tik, ji atrodė neatskiriama nuo jo ir labai tinkanti jo veikėjui. 
Kitas dalykas, knygoje neįmanoma suprasti laiko datos ir vietos. iš kai kurių įstaigų ar gatvių pavadinimų galima pagalvoti, kad veiksmas vyksta Rusijoje iš kitų - kad Amerikoje. Knygos įvade skaičiau, kad taip autorius norėjo sukurti knygą nepavaldžią laikui. (Dėl tos pačios priežasties sukūrė ir vadinamąją nadsaty - Alekso kalba ir dviejų kalbų žodžių.) 

Iš pradžių pagrindinis veikėjas man kėlė tik neigiamus jausmus. Nusikaltimai, kuriuos jis darydavo su savo bratva, budavo tiesiog gyvuliški ir žiaurūs. Aš tiesiog nesupratau, kam taip baisiai elgtis? Be to, tokiam žmogui kaip jis, rodos ir nederėjo pomėgis klausytis klasikinės muzikos, Betchoveno, Mocarto ir t.t. Tai buvo tikrai įdomus ir netikėtas požymis. 

Man patiko tas knygos ironiškumas, kartais Alekso kalbos šmaikštumas.  Tačiau pabaiga pasirodė kiek... silpna (?), lyg ir gėris nugalėjo blogį, blogiukas suaugo, bet gal ir kažko trūko, bet gal ir ne? 

Vis dėl to ši knyga man įstrigo. Ji kažkuo patraukė, jos mintis, visas tas jos keistumas.  

Vertinimas: 4/4 


 Kaip jau minėjau anksčiau, 1971 metais S. Kubrikas pagal šią knygą pastatė filmą "Clockwork Orange", jaunimas abipus Atlanto tarsi pamišo: apsirengęs pagal rafinuota herojų madą, prabilo keista, negirdėta - nadsaty - kalba ir pradėjo klausytis klasikinės muzikos.